Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Festivalių atidarymai įprastai pritraukia daugybę žmonių, todėl ne paslaptis, kad kartais bandoma „sugudrauti“ siekiant sukelti didesnį susidomėjimą filmu, kuris pro dažno žiūrovo, kruopščiai sudarinėjančio ilgus norimų pamatyti filmų sąrašus, akis tiesiog galėtų praslysti. Šiemet tokios gudrybės net neprireikė, todėl norisi „Kino pavasario“ organizatoriams ypač padėkoti už pasirinktą festivalio atidarymo filmą. Galimybės didžiuosiuose ekranuose pamatyti „Auksiniam lokiui“ nominuotą bei „Sidabriniu lokiu“ įvertintą už geriausią moters vaidmenį naujausią Čilės režisieriaus Sebastiáno Lelio filmą „Glorija“ (Gloria, 2013) laukė kiekvienas bent šiek tiek festivalių naujienomis besidomintis žiūrovas.
Reikia pastebėti, kad Čilės kinas apskritai nenustoja džiuginti, ypač pastarąjį dešimtmetį, todėl nieko keisto, kad jaunų režisierių pavardės nuolat šmėžuoja didžiųjų tarptautinių kino festivalių programose. Be galo smagu, kad Čilės „naujoji banga“ pasiekia ir Lietuvos kino teatrus. „Kino pavasario“ bei „Lotynų Amerikos kultūros dienų“ pastangomis Lietuvos žiūrovams turėtų būti puikiai pažįstamos Pablo Larraino („Ne“ (No, 2012) – Kanai, „Post Mortem“ (Post Mortem, 2010) – Venecija), Marialy Rivas („Jauna ir pašėlusi“ (Joven y alocada, 2012) – Sandansas) bei Andréso Woodo („Violeta išėjo į dangų“ (Violeta se fue a los cielos, 2011) – Sandansas) pavardės.
Paulinos García įkūnijama Glorija gyvena savimi pasitikinčios, vis dar seksualios, šiuolaikiškos moters, besimėgaujančios savo vienatve, iliuzija. Nesvarbu, kad ji išsiskyrė daugiau nei prieš dešimt metų ir dabar jai jau penkiasdešimt aštuoneri, ji žino savo vertę ir bando tvarkytis savo gyvenimą, kaip išmano.
Iš visų jėgų besistengiant priešintis vienišos moters stereotipui, Glorijos desperaciją išduoda tik susierzinimo, pykčio bei baimės protrūkiai, kuriuos ji ne visada sugeba suvaldyti. Neapykanta katei, kuri, anot jos, neišvengiamai yra vienišos moters atributas, nuolatiniai kaimynų barniai, kurie tik dar labiau pabrėžia jos vienatvę. Juk ji net neturi su ko pyktis, kas gali būti liūdniau? Nebegelbsti nei laikas, praleistas naktiniuose klubuose, nei juoko terapija.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kažką pakeisti galėjo vienintelis, bet būtent jai skirtas klausimas: „Tu visada būni tokia laiminga?“, tačiau jis atnešė ne tik pasitikėjimo savimi, bet ir praeities šešėlių. Pradėjus naujus santykius, privalai susitaikyti ir kito žmogaus praeitimi. Be abejo, kuo žmogus vyresnis, tuo jo praeitis ilgesnė ir tuo tai sunkiau padaryti. Kita vertus, patys žmonių charakteriai su amžiumi nei kiek nesikeičia. Niekur nedingsta nusistovėję įpročiai, slypinčios baimės bei kupinos vilčių širdys, o kur dar visada esanti tikimybė susidurti su užkietėjusiu melagiu.
Nesugebėjęs susitvarkyti su įtampa Rudolfas skaudžiai išduoda Gloriją – palieka ją vieną, paminęs visus jos siunčiamus pasitikėjimo ženklus. Ši išdavystė sugrąžina didžiausią jos baimę – baimę pasenti vienai. Galima prisiminti epizodą, kai Glorija prekybos centre stebi už virvelių tampomą skeletą, tam tikrą jos būsenos personifikaciją. Ji jaučiasi sena liekana, juokinanti žmones bei gąsdinti mažus vaikus, todėl semtis stiprybės po eilinio gyvenimo nusivylimo kiekvieną kartą būna vis sunkiau.
Tyrinėdama kandidatą į gyvenimo partnerio vietą, Glorija, kaip dauguma jos amžiaus moterų, elgėsi įtariai, bet nusprendė patikėti, kad tai jos šansas užmegzti ilgalaikius ryšius. Sunku iš naujo pradėti pasitikėti žmogumi, tačiau Glorija vis dar bando padrąsinti bei įtikinti Rudolfą, kad jis irgi turi teisę gyventi savo gyvenimą. Žiūrovas stebi šią istoriją būtent pagrindinės herojės akimis. Nepaisant to, kad kiekviena šeima turi savo santykių ypatybių, kurios gali nustebinti nuošalyje esantį stebėtoją, normalu, jog Glorija nesupranta, kodėl Rudolfas iki šiol finansiškai remia buvusią žmoną bei dvi dukras, kurioms jau beveik sukako trisdešimt metų, tačiau tiek ji, tiek žiūrovas priversti skendėti nežinioje beveik iki paskutinės filmo scenos, kai pagaliau paaiškėja tikrieji Rudolfo poelgių motyvai.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Antra išdavystė visada smogia daug skaudžiau – tai kritinis momentas, po kurio žmogus arba prie jų pripranta, arba ryžtasi kardinaliems pokyčiams. Glorija nusprendžia užmiršti ir atsiduoti naktinių linksmybių karuselei. Bėda tik viena, tokios naktys visada turi pabaigą, o tada laukia nemalonus rytas, kai vienai atsibudus nepažįstamame paplūdimyje norisi atsikratyti visų praeitą naktį primenančių detalių.
Neatsitiktinai juosta tiek prasideda, tiek baigiasi Glorijos šokiais. Gyvenimas – užburtas ratas, todėl gali būti, kad jai teks patirti dar ne vieną nusivylimą, tačiau simbolinis susitaikymas su katinu leidžia tikėtis, kad pagrindinė herojė galiausiai susitaikys ir pati su savimi, nustos vaikytis iliuzijų bei pradės gyventi taip, kaip nori.
Ne visi dialogai vienodai reikšmingi, juntamas režisieriaus pabrėžiamas dėmesys kasdienybei ir paprastiems pokalbiams geriant vyno taurę, besiklausant Rudolfo vaikystės prisiminimų apie apsilankymus pas odontologą, žiūrovas gali nejučia pradėti nuobodžiauti. Iš pradžių gali pasirodyti, kad visi šie pokalbiai tarsi ilga įžanga belaukiant naujos siužetinės linijos atsiradimo, tačiau taip nėra. „Glorija“ vaizduoja paprastą stiprios moters gyvenimo kasdienybę, jos lūkesčius bei nusivylimus, stiprybes ir baimes. Tik artėjant filmo pabaigai supranti, kaip teisingai režisierius sugebėjo sudėlioti visus reikiamus akcentus, o tai jam leido išlaikyti intrigą iki pat juostos finalo.
„Gloriją“ turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Vilniuje:
Št 2014-03-22 11:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė
Pr 2014-03-24 22:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 5 salė
Tr 2014-03-26 20:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Akropolis”, 1 salė
Pn 2014-03-28 17:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė
Sk 2014-03-30 14:15 — Vilnius – k.c. „Pasaka”, didžioji salė
Tr 2014-04-02 22:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
Kaune:
Pn 2014-03-21 23:00 — Kaunas – k.c. „Forum Cinemas”, 1 salė
Filmo anonsas:
