Šimtą kartų kartota ir visiems žinoma taisyklė, jog dalyko paprastume slypi jo nepaprastumas pakartota dar kartą. Pakartota taip sėkmingai, jog net neabejoju, jog Alfonso Cuarono filmas „Gravitacija“ („Gravity“) į kino istoriją įeis kaip darbas, sugebėjęs visus kino pasiekimus darniai sulieti į vieną visumą.
Galite manyti, jog perdedu, tačiau žiūrėdama „Gravitaciją“ beveik nė karto nemąsčiau apie tai, kad jis sukurtas… ne kosmose. Ir šį faktą – sugebėjimą žiūrovą išties nukelti į kosmosą bei leisti jam pajusti kiekvieną jo amžiniškumo akimirką – laikau nepaprastu „Gravitacijos“ pasiekimu. Kosmiškumo jausmas yra toks kosmiškas ir sunkiai suvokiamas, o jį sukūręs Alfonso Cuarono tik įrodė, jog kinas išties yra menas.
Iš masinės psichozės, kurią sukėlė filmas „Gravitacija“, galime padaryti vieną svarbią išvadą. Žmonės pasiilgo gero kino. Kino, kuriame specialieji efektai nebetampa specialiaisiais, o filmo dalimi. Gero 3D kino, kuriame akiniai užsidedami ne dėl mados, o dėl siekio mus priartinti prie dramatiško kosmoso herojų kvėpavimo, kuris pasako daugiau nei 80 lapų scenarijus. Kino, kuriame aktoriai neprivalo būti seksualūs, o jų profesionalumas lyg skaisčiausia dangaus pašvaistė žiba akyse. Kino, kurio paprastumas mums sukelia tobulybės įspūdį. Kino, kuriame tyla yra lygiai tokia pat svarbi kaip muzika. Kino, kuriame aktoriai šoka besvorį baletą.
„Gravitacija“ – tai patyrimas, kurį pajausti išsamios recenzijos nereikalingos. Todėl ir nedaugiažodžiausiu.