„Forum Cinemas“ archyvas
Jau kelis metus iš eilės visokie ekspertai garsiai skalambija apie artėjantį Holivudo krachą. Jie skelbia, kad žmonės nebelabai eina į kino teatrus, o industrija uždirba vis mažiau ir mažiau. Lietuvoje viskas atvirkščiai. Atsiuntė štai man neseniai vienas draugas nuorodą į straipsniuką, teigiantį, kad 2017 m. šalies kino teatrams buvo rekordiniai, o lietuviški filmai yra šios bangos priekyje. Kokia išvada? Ogi tokia, kad posakis „rinkis prekę lietuvišką“ tikrų tikriausiai mums į kraują įaugęs. Jeigu tik dar ta prekė būtų bent kiek kokybiškesnė… Aš daug neprašau. Viso labo, kad ji diarėjos nesukeltų.
Todėl kai išgirdau, kad savo raumenis šalies filmų industrijėlėje pratampyti ruošiasi humoristas Olegas Šurajevas, gana nuoširdžiai apsidžiaugiau. Jeigu yra Lietuvoje žmonių, kurie tikrai gali sukurti gerą komercinį filmą, tai Olegas tikrai yra vienas iš jų, mintijau sau tyliai. Aš, žinote, nelyginant koks Vaižgantas, vis savųjų pragiedrulių ieškau. Juk „Serialas“ man vis dar atrodo esąs vienas geresnių šiuolaikinio lietuviško humoro pavyzdžių, o O. Šurajevo režisuoti filmą pakviestas Saulius Baradinskas savo darbuose kažkokiu būdu yra netgi sugebėjęs sukurti įspūdį, kad „Deeper Upper“ muzika yra apie kažką. Jeigu tai ne talento įrodymas, tai aš net nebežinau.
Taigi štai mes turime „Grąžinti nepriklausomybę“. Galima sakyti, kūrėjų dovaną šalies šimtmečio proga. Filmo idėja tokia paprasta, kad tiesiog negali nesuveikti kaip siužeto variklis ir humoro šaltinis: šiuolaikinėje Lietuvoje gyvena (visiškai nesvarbu, kodėl) keturi Vasario 16-osios akto signatarai, sužinoję, kad šalis nebeturi šio dokumento fizinės kopijos, jie, dėl savų motyvų, nusprendžia jį pargabenti iš Berlyno atgal į tėvynę. Viskas labai aišku ir paprasta, ir tai absoliučiai ok. Jokių komplikacijų niekam ir nereikia. Minėtojo mcguffin’o absoliučiai pakanka tam, kad siužetas normaliu tempu judėtų į priekį, o pats filmas atrodytų esąs apie kažką. Visi su „Grąžinti nepriklausomybę“ susiję klaustukai buvo jo detalėse. Ar bus jame normali struktūra, ar nenuobodžios lokacijos, ar gera bus vaidyba ir t.t. ir pan.
„Forum Cinemas“ archyvas
Šioje vietoje mane ištinka šioks toks moralinis konfliktas. Kokiame kontekste vertinti šį filmą? Tiesiog lyginant su kitomis lietuviškomis komedijomis? Na gerai, galime. Tokiu atveju „Grąžinti nepriklausomybę“ stovi visa galva aukščiau už visokius ten tris milijonus, pašėlusius berniukus ir panašius šedevrus. Visų pirma todėl (ir tai būtina labai aiškiai pabrėžti), kad žiūrėdamas jį tu jauti, jog jis sukurtas vardan kažko. Kitaip tariant, būta kažkokios kūrybinės kibirkšties, motyvacijos, noro pasakyti A, B ir C. Per dažnai Lietuvos kino industrijėlėje kažkas daroma nežinia dėl kokios priežasties. Gal rėmėjų atsirado, gal pasitaikė proga pigiai scenarijų nusipirkti, gal kažkas yra ant bangos ir reikia tuo pasinaudoti. O. Šurajevas tiesiog turėjo idėją, kurią norėjo realizuoti, ir nusprendė surizikuoti. Mūsų aplinkoje šis tarsi savaime suprantamas principas yra toks gaivinantis.
Jeigu žmonės kažką daro nuoširdžiai, jie automatiškai į tai įdeda ir daugiau pastangų. Kai koks nors anoniminis prodiuseris, pavadinkime jį Rolandu, sugalvoja filmą daryti vien dėl to, kad potencialūs rėmėjai jam pinigų pasiūlė, jam visai ne sarmata į reikalo kokybę žiūrėti atsainiai ir filmuoti viską savaitgaliais, savo sodyboje. „Grąžinti nepriklausomybę“ nesirenka lengviausių išeičių. Čia matysite ir nemažai masinių scenų, daugybę ir labai įvairių lokacijų (turiu įtarimą, kad dalis jų netgi filmuotos partizaniniu būdu), į filmą sukviesta aibė kviestinių žvaigždžių, nepatingėta ir padirbėti su kostiumais, ieškota kūrybingesnių montažo būdų. Girdėsite netgi originalų garso takelį. Kitaip tariant, visa techninė filmo dalis yra išpildyta taip gerai, kaip tik leido turimi ištekliai, o gal netgi ir geriau.
Yra labai sudėtinga vertinti, ar kažkas yra juokinga, ar nelabai. Humoras – labai individualus dalykas. Tarkim, būdavo, kad sėdint kokiame lietuviškame filme salė leipdavo juokais, o aš net nesuprasdavau, jog čia ką tik buvo pajuokauta. Turiu omenyje, man ne tai, kad būdavo nejuokinga. Aš tiesiog neidentifikuodavau paties juokavimo fakto. „Grąžinti nepriklausomybę“ ir čia toli lenkia savo konkurentus. Jau pats filmo konceptas yra absurdiškas ir komiškas. Tiek savo mockumentary stiliumi, tiek tonu jis kažkuo labai primena tobuląjį „What We Do in the Shadows“, kurio pagrindiniai veikėjai irgi yra ne savo laike, nelabai susigaudantys, kaip veikia aplink juos esantis pasaulis. Visi herojai turi labai aiškias charakteristikas: Petro Klimo (geriausias veikėjas filme!) niekas negirdi ir neprisimena, Aleksandras Stulginskis viską supranta pažodžiui, Antanas Smetona yra azartiškas avantiūristas, o Jonas Basanavičius yra stoiškos išminties personifikacija ir absoliutus mergišius. Šios charakteristikos, tegu ir labai paprastos, yra labai vykęs įrankis komiškoms situacijoms kurti. Galų gale, pačius veikėjus yra įdomu stebėti. Net ne taip svarbu, ką būtent jie veikia. Filmas galėtų būti ir apie jų bandymą atidaryti duonos kepyklėlę. Viskas veiktų lygiai taip pat sėkmingai. Tokia jau ta sėkmingai realizuotų veikėjų galia.
„Forum Cinemas“ archyvas
Žodžiu, pliusų daug ir jie reikšmingi. Tokie reikšmingi, kad „Grąžinti nepriklausomybę“ minusų nebegalima nurašyti tradiciniu kaip lietuviškam filmui… Kūrėjai patys kartelę kelia aukščiau. Ir gerai, kad kelia. Taip ir turėtų būti. Tačiau tai nekeičia fakto, kad šiame darbe esama tam tikrų aspektų, kurie tave palieka šiek tiek sudirgusį. Man absoliučiai nekliūna, kad niekas taip ir nepaaiškino, kokio velnio tie signatarai atsidūrė šiuolaikiniame pasaulyje. Tai tikrai nėra svarbu. Daug svarbiau tai, kad jiems viskas pernelyg lengvai sekasi. Filmas kimšte prikimštas ex machinų. Kai tik veikėjai pakliūna į kažkokią keblią situaciją, jiems tarsi iš dangaus nukrenta išeitis. Suprask, įvyko dangiškas sutapimas. Tokį dalyką gali nurašyti kartą, du, gal net tris, bet galiausiai taip iš siužeto atimama bet kokia įtampa. Kokie paskutiniai du didieji konfliktai jos iš viso neturėjo.
Auditorijos šiek tiek per dažnai prašoma tam tikrus dalykus priimti kaip savaime suprantamus. Vieną akimirką herojai bėga nuo įtūžusios minios, o kitą jau nuobodžiauja tranzuodami. Jausmas toks, lyg kažkas iškirpo iš filmo gerą minutę. Tokių epizodų yra ne vienas ir ne du. Ironiška tai, kad kitos scenos kaip tik užsitęsia per ilgai. Tai visų pirma pasakytina apie Berlyno scenas. Visai smagu matyti veikėjus tose vietose, bet labai greitai ima atrodyti, kad tie ilgi pasažai ne atlieka kažkokią istorijai naudingą funkciją, o tiesiog garsiai rėkia matot! mes dėl jūsų net iki Berlyno nuvažiavom! Puiku, kad nuvažiavot, bet daug įdomiau būtų buvę stebėti ne vaikščiojančius, o bendraujančius veikėjus.
Pasitaikė ir tokių siužeto dalių, kurios paprasčiausiai niekur nenuveda. Ne viskas pasakojime turi turėti atomazgą, rezoliuciją. Gali sau tiesiog palikti klaustuką, bet tos grandinės nutinka X, todėl nutinka Y, geriau netraukyti. O jeigu jau prakalbome apie beprasmiškas siužeto dalis, tai būtina paminėti ir tą įžymybių būrį, kuris filme atlieka epizodinius vaidmenis. Aš puikiai suprantu, kodėl tie žmonės ten yra. Jie pritraukia žiūrovus, bet klausimas, kiek jie naudingi pačiam filmui. Drįstu sakyti, kad kartais jie netgi labiau kenkia. Lyg ir įsijauti į fikcinį pasaulį t.y. patiki, kad Gediminas Storpirštis iš tikrųjų yra Basanavičius, bet ekrane jis stovi šalia Arūno Valinsko, kuris vaidina save. Galiausiai tai ima paprasčiausiai blaškyti. Juk man ir taip įdomu buvo. Nereikia čia manęs, nelyginant kokios katės, vilioti žibančiu objektu.
„Forum Cinemas“ archyvas
Šiek tiek suraukti antakį verčia ir kelios labai didaktiškos vietos, kuriose filmo žinutė pateikiama akivaizdžiau nei akivaizdžiai. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad tie epizodai neištraukia tavęs iš filmo, mat žinia skelbiama, taip sakant, būnant in character. Tačiau vis tiek norėtųsi kiek subtilesnio, ne tokio tiesioginio būdo.
Minusai minusais, bet reikia pastebėti dar vieną momentą. Ši kritika, kurią aš čia surašiau, nėra kritika iš esmės. Iš lietuviško filmo aš ne kartą esu išėjęs na… įžeistas. Su mintimi, kad mane laiko debilu. „Grąžinti nepriklausomybę“ yra taip toli nuo to. Tai vos ne meilės laiškas Lietuvai ir jos gyventojams. Vietomis jautrus, vietomis šmaikštus, vietomis pernelyg sentimentalus, vietomis nepamatuotas. Tačiau svarbiausia, kad jo kūrėjai jį statė nuoširdžiai. Belieka palinkėti, kad tokio noro būtų ir toliau. Antrą kartą viskas pavyks dar geriau. O trečią – tuo labiau.
Filmo anonsas: