„Forum Cinemas“ archyvas
Quentinas Tarantino, tikriausiai, yra totalus galvos skausmas nuoširdiems, dievobaimingiems snobams. Viena vertus, Tarantino neabejotinai yra labai talentingas rašytojas. Toks talentingas, kad kartais net pagalvoji, kad gal jam visgi labiau derėjo tapti rašytoju, o ne filmų kūrėju. Galas žino. Jam geriau matyti, bet faktas tas, kad taip puikiai parašytų dialogų ir veikėjų filmuose praktiškai nepamatysi. Kita vertus, Tarantino labai myli taip vadinamą slasher žanrą, t. y. filmus, kuriuose smurtas ir kraujas liejasi laisvai. Kaip jis pats sako, tokie dalykai yra tiesiog fun. Iš čia ir snobų frustracija. Kaip gi taip gali būti, kad filme susijungia nenuginčijamas rašytojo talentas ir jo noras kone išskirtinai pramoginiais tikslais pasinerti į smurto pornografiją? Atsimenate tą sceną „Nužudyti Bilą“ (Kill Bill vol.1, 2003) pabaigoje, kuri iš esmės balansuoja tarp genialumo ir visiško kičo?
Tarantino į tokį klausimą atsakytų klausimu: „O kodėl negali?“ Kodėl mums čia norisi surasti kažkokį prieštaravimą? Tarantino yra absoliutus postmodernizmo epochos kūrėjas. Sinefilas iki apsėdimo. Dar prieš pradėdamas pats režisuoti jis gėrė į save kiną. Visokį kiną. Spaghetti vesternus ir autorinius, eksperimentinius filmus. Jamesą Deaną ir Martiną Scorcese. Ir neskirstė jų į kategorijas „patricijams“ ir „plebėjams“. Geras filmas tas, kuris sukelia tavyje emocinę ar intelektualinę reakciją. Čia kaip kokie „The Stooges“ ir Bethovenas. Nieko labiau skirtingo, ko gero, ir būti negalėtų. Tačiau abu yra puikūs.
Tokio savo požiūrio dėka Tarantino suformavo savo unikalų stilių. Jis netgi sugebėjo ne savo noru sukurti atskirą terminą – tarantiniškas. Čia panašiai kaip su terminu kafkiškas. Išgirsti apibūdinimą, kad kažkokia istorija yra ganėtinai tarantiniška ir jau gali susidaryti šiokį tokią nuomonę apie ją. Tarantino filmus mėgsta net ir tie, kurie ne tik kinui, bet ir žiūrimoms/skaitomoms istorijoms nekelia pernelyg didelių reikalavimų.
„Forum Cinemas“ archyvas
Toks universalumas šiaip jau verčia susimąsčius krapštyti pakaušį. Kur ta Tarantino magija? Manytum, kad jis patraukia savo puikiu scenarijumi, nuorodomis į populiariąją kultūrą ir įtraukiančiu veiksmo scenų miksu. Tačiau pastaraisiais metais jis tarsi apleido antrąjį aspektą. Užuot žaidęs su populiariąja kultūra pradėjo tą patį daryti su istorija. Istorija šiaip jau turėtų būti dar nuobodesnė. Turėtų. Tačiau nėra. Istoriškas Tarantino ne ką mažiau įdomus už gangsteriškąjį. Gal net labiau.
Nesinori būti piktu pranašu, bet nuojauta kažkaip kužda, kad „Grėsmingasis aštuonetas“ bus paskutinis istoriškojo Tarantino eros filmas. Bent jau vesternas tai tikrai. Dėl labai paprastos priežasties. Jame viskas taip išgryninta, kad nebelabai matosi, ką su šituo žanru Tarantino dar galėtų nuveikti.
„Grėsmingojo aštuoneto“ istorija, regis, labai paprasta. Būrelis premijų medžiotojų, nusikaltėlių ir tiesiog nenaudėlių užklupti Vajomingo pūgos susirenka kalnų trobelėje, kurioje kalbasi, labai skaniai valgo troškinį, geria kavą ir šiek tiek pasišvaisto savo ginklais. Regis, istorija gana lokali (palyginimui prisiminkite „Negarbingi šunsnukiai“ (Inglourious Basterds, 2009) užmojį), netgi intymi, bet Tarantino joje kažkokiu būdu sugeba sutalpinti tokias temas kaip rasizmas, istorijos (ne)teisingumas, moralė ar nusikaltimo ir bausmės santykis. Velnias žino, kaip jam tai pavyksta, bet faktas, kad pavyksta, ir dar tarsi nelabai persistengiant.
„Forum Cinemas“ archyvas
Scenarijus visada buvo pagrindinis Tarantino ginklas, tačiau dar niekada jis nebuvo toks dominuojantis kaip šį kartą. „Grėsmingąjį aštuonetą“ netgi galima pavadinti kažkiek teatrališku. Sąmoningai apribota, izoliuota erdvė ir veikėjų skaičius padeda sukurti labai savotišką santykį tarp filmo ir žiūrovo. Labai dažnai visi veikėjai patenka į tą patį kadrą, todėl nelyginant teatre imi stebėti ne tik tai, kas vyksta pirmame plane, bet ir tai, kas vyksta šiek tiek toliau. Todėl apima jausmas lyg stebėtum viską realiu laiku. Tarantino visada mėgo siužetą klijuoti iš atskirų fragmentų. Šios praktikos jis čia visiškai neapleidžia, bet „Grėsmingasis aštuonetas“ yra, ko gero, nuosekliausias jo darbas. Istorija iš pradžių vyniojasi lėtai, bet užtikrintai, tačiau tuo pačiu nepastebimai fabula vis spartėja, kol galop pasiekia kritinį momentą.
Kita vertus, reikia pastebėti, kad „Grėsmingasis aštuonetas“ gana poliarizuojantis filmas. Vienam jis pasirodys labai įdomus, akimirksniu įtraukiantis. Kitam – pats nuobodžiausias Tarantino darbas. Čia vėl tenka grįžti prie minėtojo aštuonetuko intymumo ir teatrališkumo. Jeigu Tarantino filmuose ne dialogai būna jums labiausiai patinkanti dalis, tai žiūrėdami šį galimai galvosite: „Kiek daug triukšmo dėl nieko“. Ir atvirkščiai. Jeigu mėgaujatės tarantiniškais dialogais, aštuonetuką įsimylėsite akimirksniu.
Skamba labai banaliai, o gal net ir pretenzingai, bet aštuonetas yra dar vienas puikus įrodymas, kad net ir šimtai milijonų, sukištų į specialiuosius efektus niekada neatstos įtraukiančios istorijos ir stiprių veikėjų. Tarantino sugeba sukurti net ne tiek veikėjus, kiek realius žmones. Jie paprastai būna siaubingi nenaudėliai, bet vis dėlto tikri. Stebėdamas juos jautiesi lyg gautum progą pažintį tik nedidelę jų dalį, lyg esama daug nepapasakotų dalykų, kuriuos atskleisti prireiktų dar bent trijų filmų. Kaip ir įprasta, iš savo aktorių Tarantino išspaudžia maksimumą. Nebematai Samuelio L. Jacksono ar Kurto Russello. Juos pakeičia Premijų medžiotojas ir Korikas, o jeigu Jennifer Jason Leigh nebūtų tekusi „Oskaro“ nominacija, Akademijos narius būtų buvę galima visiškai nurašyti dėl jų senatvinio marazmo.
„Forum Cinemas“ archyvas
Tarantino net ir aplinką, kurioje vyksta veiksmas paverčia savotišku veikėju. Kalnų užeiga yra kone atskiras personažas. Toks jausmas, kad jeigu dabar į ją užklystum, tai net žinotum, kur kas joje padėta. Kavos? Ak taip, štai ta spintelė. Ledinukų? Viršutinė lentyna… Duris reikia užkalti dviem vinimis, nes kitaip vėjas jas išvers. Ir jeigu jau prakalbome apie vėją. Garso dizainas aštuonetuke yra kone tobulas. Žiūrėdamas filmą gali nuolatos girdėti siaučiančią pūgą. Nuo to garso net šiek tiek šaltoka pasidaro. Tačiau, kai filmo veikėjai srebia kavą ar troškinį, kaipmat pasidaro šilčiau. Smulkmena, bet iš tokių smulkmenų ir susidaro autentiška visuma. Geras režisierius apie jas visada pagalvoja. Pagalvojo ir Tarantino. Regis, filmavimo aikštelėje jis net palaikė pakankamai žemą temperatūrą, idant aktoriams kvėpuojant jiems iš burnų eitų garai. Daug kas nesivargintų. Juk taip šalta, nepatogu. Tarantino pasivargino.
Aišku, „Grėsmingasis aštuonetas“ irgi ne be trūkumų. Tiksliau, vieno esminio trūkumo. Kokie puikūs bebūtų Tarantino scenarijai, jie šiek tiek nuspėjami. Tiksliau jų atomazga. Filmas baigiasi lygiai taip pat kaip ir galvojote kaip baigsis. Tuo pačiu ir režisieriaus meilė stipriai komplikuotiems, demonų pilniems veikėjams, regis, ima jį įkalinti. Bent kartą norėtųsi pamatyti šiek tiek kitokį Tarantino filmą, kuriame jis griautų savo paties kurtas klišes. Jis tikrai tai gali. O gal ir iš tikrųjų imsis savo kitame filme.
Filmo anonsas: