Šaltinis – picssr.com
Praėjusią savaitę abiejuose Vilniaus universiteto pastatuose – Nacionaliniame Atvirosios prieigos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre bei VU centrinėje bibliotekoje – vyko visuotinės „Atvirosios prieigos savaitės 2013“ renginiai. Jų metu buvo nemokamai rodomi kino filmai, licencijuoti pagal atvirojo turinio licencijas, bei atvirai pristatomi visuomenei. Vienas jų – klasikinio Holivudo juosta „Jo merginos penktadienis“.
Howardo Hawkso „Jo merginos penktadienis“ (His Girl Friday, 1940) – chronologiškai antra Beno Hechto ir Charleso MacArthuro pjesės ekranizacija. Pirmą kartą ši pjesė buvo ekranizuota 1931 metais bei buvo nominuota trims „Oskarams“ – už geriausią filmą, aktorių bei režisierių. Po devynerių metų Howardas Hawksas ryžosi dar kartą perkelti šią pjesę į didžiuosius ekranus. Filmo pavadinimą galima traktuoti kaip nuorodą į Danielio Defoe romaną „Robinzonas Kruzas“. Penktadienis – juodaodis Robinzono draugas, kuris vienintelis praskaidrindavo jo dienas negyvenamoje saloje. Nors pjesės pagrindiniai herojai yra vyrai, tai nesutrukdė režisieriui pakeisti vieno iš jų lyties, tokiu būdu sukuriant ryškų moterišką personažą – Hildę. Howardas Hawksas dirbo daugelyje studijų ir kūrė filmus jų užsakytomis temomis, tačiau ypač gerai režisieriaus talentas atsiskleidė kuriant ekscentriškąsias screwball komedijas.
Screwball komedija – tai specifinė komedijos atmaina, susiformavusi Didžiosios depresijos laikais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai buvo labai populiarus būdas pabėgti nuo niūrios kasdienybės, nes dauguma žmonių jautiesi palūžę ir nusivylę. Jų palaikymui buvo naudojami įvairūs metodai. Kine tokiu metodu, žinoma, tapo komedija, būtent screwball komedija. Siužetinėje linijoje turėjo būti reali istorija, vykstanti realiu laiku, tačiau su neįtikėtinais posūkiais ir juokingais, iš koto verčiančiais, dialogais.
Filmo herojai – du žurnalistai Volteris ir Hildė. Volteris (Cary Grant) – gudrus, ciniškas, beste online casino bet žavus laikraščio „Morning post“ redaktorius. Jo buvusi žmona ir bendradarbė Hildė (Rosalind Russell) ketina jį palikti. Tik tada jis supranta, kaip ją myli: „Tikrą vandens vertę sužinai prie išdžiūvusio šulinio.“ Hildė – talentinga savimi pasitikinti reporterė, tačiau nė kiek nepraradusi moteriško žavesio. Ji – protinga, nepriklausoma bei su vyrais galinti lygiomis teisėmis dalyvauti tiriant nusikaltimus. Ją gerbia ir kiti žurnalistai: „Žmogus, mokantis taip rašyti, negalės ilgai adyti kojinių draudimo agentui.“ Visą gyvenimą jai buvo svarbiausia karjera, bet pagaliau ji ryžosi tai pakeisti, nusprendė ne tik išeiti iš „Morning post“, bet ir ištekėti už draudimo agento. Jis – geras, patikimas, taip pat kaip ir ji nori turėti namus ir vaikų. Be to, tikras džentelmenas: „Jis prilaiko duris, būdamas prie damos nusiima kepurę ir eidamas su dama nebando jos aplenkti.“
Vienu metu Volteris gali netekti tiek žmonos, tiek laikraščio reporterės. Aišku, tai jam nepatinka ir jis pasiryžta viskam, kad tik pavyktų ją susigrąžinti. Bėda ta, kad tam jis teturi tik porą valandų. Todėl Volteris pasirengęs imtis bet kokių, kuo išradingesnių niekšybių, tačiau ant jo neįmanoma pykti, juk viską, ką daro, jis daro ne vien dėl savęs.
„Jo merginos penktadienis“ – viena geriausių visų laikų screwball komedijų dėl kaleidoskopiniu greičiu besivystančio siužeto bei žaibiškų dialogų. Filme panaudotas įdomus garso įrašymo metodas – kai kurios herojų frazės tarsi „užsikloja“ viena ant kitos, kas padeda kuo tiksliau perteikti specifišką žurnalistinio darbo atmosferą, kai viską labai greitai darydamas, tu turi ir kalbėti, nes kiekviena sekundė gali turėti lemiamos įtakos reportažo sėkmei. Tokį pavyzdį dažnai galima pamatyti gyvenime, kai žmonės ginčijasi arba nori papasakoti kokią nors situaciją, jie nelaukia, kol pašnekovas baigs sakinį, o kalba vienu metu su juo. Filmas „Jo merginos penktadienis“ puikiai atitinka visus standartinius screwball komedijos kanonus. Siužeto pagrindinė linija – standartinė situacija: vyras ir moteris (kartais išsiskyrę) palaipsniui supranta, kad myli vienas kitą ir galiausiai susituokia. Tam, kad būtų galima atitraukti žiūrovą nuo neįtikėtinų ir kartais sunkiai paaiškinamų siužetinių vingių, aktoriai kalbėdavo greitakalbėmis.
Filmas prasideda pastaba, kad tai nutiko tais laikais, kai dėl „karštų“ naujienų žurnalistai buvo pasiryžę viskam, net žmogžudystei. Galima būtų pasakyti, kad filmų herojai neprimena šiandieninių žurnalistų. Tačiau ar tikrai? Komedija pašiepia laikraščių verslą, vaizduojami žurnalistai yra pasiryžę net nusikalsti dėl sensacijos. Jie prašo paankstinti mirties bausmės vykdymą tik tam, kad suspėtų tai aprašyti kitame numeryje. Taigi filmas lieka aktualus netgi praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų po jo sukūrimo. Gali pasirodyti, kad žurnalistai šiame filme parodomi ne iš pačios geriausios pusės, jiems nusispjauti į viską, išskyrus savo straipsnį, ir netgi meilei jie sugeba skirti laiko tik tarp reportažų kūrimo. Vis dėlto būtent jie yra teigiami herojai ir dėl jų pasisekimo džiaugiasi bei nerimauja žiūrovas, kai jie taip lengvai ir išradingai išnarplioja sudėtingiausias istorijas ir patys išsisuka iš įvairiausių nemalonumų.
Paskutinė scena tik dar kartą pabrėžia jų – dviejų darboholikų – prigimtį. Jiems nereikia to, kas visame pasaulyje vadinama medaus mėnesiu, nes jie kitokie, ir jiems pakanka tiesiog būti kartu, kad ir dirbant. Taigi galima pasakyti, kad šis filmas apie aistrą, aistrą darbui, kuri persipina su aistra santykiuose, tokiu būdu tai prislopindama, tai dar labiau pakurstydama meilę.
