Pasirodysiu nepopuliarus, tačiau man atrodo, jog „guvernatorius“ Arnoldas Schwarzeneggeris savo karjeros viršūnėje vaidino ne tokiuose jau kvailuose filmuose kaip gali pasirodyti. „Terminatorius“ (The Terminator, 1984), „Bėgantis žmogus“ (The Running Man, 1987), „Viską prisiminti“ (Total Recall, 1990) ir net „Šeštoji diena“ (The 6th Day, 2000) – visi šie filmai, nepaisant beprotiškų ir neretai kvailų veiksmo scenų, taip pat leido pamąstyti apie ateities technologijas, virtualią realybę, kosmines keliones, dirbtinio intelekto ar net klonavimo pavojus, ir su labai neblogais rezultatais. Pripažinkite, visai geras dosjė kaip aktoriui-raumenų kalnui, pradėjusiam nuo tiesiog blogai pigaus „Heraklio Niujorke“ (Hercules in New York, 1970).
Kuo tai susiję su naujausiu Shane‘o Blacko režisuotu filmu „Grobuonis. Patobulinimas“ (The Predator, 2018)? Tikrai nebandau pristatyti A. Schwarzeneggerio kaip pamirštojo Danielio Day-Lewiso kalbant apie aktorystės gebėjimus ir filmų „protą“. Šalia aukščiau paminėtų filmų juk randame „Jaunėlį“ (Junior, 1994) ar „Komando“ (Commando, 1985). Prie pastarųjų priskirtinas ir klasika tapęs originalusis Johno McTiernano „Grobuonis“ (Predator, 1987), padovanojęs mums ne tik „kietą“ pagrindinę temą, bet ir kvailo, tačiau puikių scenų ir rimto testosterono kupiną nuotykį, sukūrusį visą ordą „Grobuonies“ visatos fanų. Čia prieiname ir prie mano pagrindinės minties. Jei galvojate, kad originalusis „Grobuonis“ buvo kvailas veiksmo filmas, pažiūrėjus „Grobuonį. Patobulinimą“, jums gali tekti labai rimtai apsigalvoti, nes pastarojo šviesoje ne tik originalusis „Grobuonis“, bet ir nemaža dalis Švarco filmų apskritai atrodo kaip (kartais net labai!) protingi ir apmąstyti kūriniai, skatinantys kontempliaciją.
Įspėjimo ženklai matėsi žiūrint jau kai kuriuos naujojo filmo reklaminius klipus, kuriuose aktoriai daugiau laiko praleidžia kalbėdami, kokia puiki patirtis buvo filmuotis „Grobuonyje“, vietoje to, kad būtų kažkas rodoma iš paties filmo. Šios baimės pasitvirtino, bent jau iš dalies, nes sulaukėme ne kovinio veiksmo trilerio (bajavyką), o labiau kvailo nuotykių filmo.
DU KINE archyvas
Sh. Blacko „Grobuonis. Patobulinimas“ siekia „perkrauti“ mums jau iš trijų filmų pažįstamą „Grobuonies“ visatą, todėl daug nuorodų į originalųjį „Grobuonį“, jo tęsinį „Grobuonis 2“ (Predator 2, 1990), ar į paskutinį serijos filmą „Grobuonys“ (Predators, 2010) čia nerasite. Ūsuotasis amerikiečių snaiperis Kvinas Makena (seriale „Narcos“ išgarsėjęs Boidas Holbrukas) su savo komanda tykodamas pasaloje netyčia pirmasis susiduria su Žemėje nusileidusiu grobuonių erdvėlaiviu.
Makena, po susidūrimo likęs vieninteliu išgyvenusiu, sugeba pavogti svarbias grobuonių kovinių šarvų detales, kurias dėl kažkokios priežasties vėliau išsiunčia savo sūnui Roriui (Jacobas Tremblay‘us). Tačiau šių detalių reikia ne tik valstybės agentui Vilui Tregeriui (Sterlingas K. Brownas), tačiau ir patiems grobuonims, kurie pradeda savo medžioklę.
Į kovą su jais, žinoma, stoja Makena kartu su „netyčia“ prie jo prisijungiančia biologe Keise Braket (Olivia Munn) ir aplink susirenkančia „pamišėlių“ grupe (toks terminas naudojamas filme) iš karo veteranų ligoninės, tarp kurių yra Bakslėjus („baudėjas“ Thomasas Jane‘as), kenčiantis nuo Tureto sindromo (juokinga, nes nevaldomai keikiasi!) ir juokeliais į psichologines traumas reaguojantis Koilas (Keeganas-Michaelas Key‘us iš „Key & Peele“). Tai žinant visgi (apie personažų „lygį“ ir gylį palieku spręsti jums) pagrindiniai filmo aktoriai „susiklijuoja“ išties gana neblogai. Toliau per daug pasakoti nereikia – seka daugybė sprogimų, veiksmo scenų ir kvailų juokelių.
Be jokios abejonės, „Grobuonis. Patobulinimas“ yra lengvas veiksmo filmas, bandantis patenkinti pačius bendriausius statistinio veiksmo kino žiūrovo poreikius ir fantazijas, dėl to nukenčia scenarijus. Kai kas tai mėgsta vadinti anglišku schlock (Google translate rodo, kad lietuviškai verčiama kaip „šlokas“) terminu. Sh. Blacko juosta puikiai tinka šiai kategorijai. Veikėjai yra daugių daugiausiai dvimačiai, arba esantys tik tam, kad prajuokintų žiūrovą. Tai viską turėtų paaiškinti tiems, kuriuos sutrikdė tai, jog filme vaidina K.-M. Key‘us, šiaip jau žinomas vien tik dėl savo vaidmenų komedijose.
Scenarijuje taip pat nieko neaptiksite be kvailų one-linerių. Matote pasaulį, kuriame tėvas savo sūnui paštu siunčia pavojingus ginklus, taip sukeldamas jo gyvybei tarpgalaktinį pavojų. Pasaulį, kuriame buvusi žmona puola bėgti pas savo šiek tiek išprotėjusį karį vyrą su „vintovke“ iškart jam paminėjus ateivius (nes nėra čia kuo abejoti!). Galiausiai, pasaulį, kuriame bet koks veikėjo elgesys gali būti paaiškintas apeliuojant į jo buvimą kariu. „Jis yra tragiškas tėvas, tačiau labai geras karys“, su įsižeidusiu pasididžiavimu aiškina buvusi Makenos žmona, kai jos vyras apkaltinamas nesugebėjimu apsaugoti savo sūnų. „Žudikas būni tik tada, kai žudyti tau patinka“, tas pats tėvas aiškina savo mažam sūnui, sudėdamas visas tūkstantmečius filosofus kankinusias moralines dilemas į labai aiškias dėžutes. Įdomesni siužeto aspektai yra susiję nebent su pačių grobuonių mitologijos plėtojimu, suteikiančiu intrigos ateityje pasirodysiantiems „Grobuonies“ filmams (nors ir čia lieka klausimas, ar pasiėmę „Grobuonies“ komiksą negalėtumėte to gauti kokybiškesniu pavidalu).
Nežiūrint į siužeto ir veikėjų bukumą, veiksmo scenos filme yra neprotingos, tačiau tikrai neprailginančios juostos peržiūros. Tam netrukdo net vietomis katastrofiškai blogas CGI. Sprogimų, susišaudymų ir veiksmo greičio prasme „Grobuonis. Patobulinimas“ revoliucijos nepadaro, tačiau tikrai nenuvilia ir nemigdo – čia rasite ir juokingų, ir klasikiniam „Grobuoniui“ būdingų brutalių įtampą keliančių scenų. Nors pastarųjų man asmeniškai buvo pernelyg mažai, o komiškumo pernelyg daug, tai galiausiai yra skonio ir pasirinkimo reikalas.
Iškart pasirodęs „Grobuonis. Patobulinimas“ susilaukė nemažai kritikos dėl savo „bukumo“ ir tiesiog krypties stokos plėtojant intriguojančią „Grobuonies“ visatą. Tokią kritiką galima suprasti – filmas yra kvailesnis netgi už savo 1987-ųjų pirmtaką. Tie, kas tikėjosi dvasinio 2010-ųjų rimto tono Nimródo Antalo „Grobuonims“ tęsinio, čia tikrai nusivils, ypač jei nesugebės „perjungti“ savo lūkesčių per pirmąsias dešimt filmo minučių. „Grobuonis. Patobulinimas“ greičiau primena paskutinių metų „Juros periodo pasaulio“ (Jurassic World, 2015) tipo nuotykių filmus su komediniais elementais, tik su šiek tiek daugiau keiksmažodžių turinčių juokelių. Tačiau supratus, kad Sh. Blackas seriją mato šiek tiek kitaip, juosta gali būti smagiu laiko praleidimo būdu, sugrąžinančiu seniai matytus ateivių veidus į didžiuosius ekranus.
Peržiūrėjus filmą tampa aišku, kad „Grobuonis. Patobulinimas“ yra ne patobulinimas, o perdarymas su gerokai mažiau raumenų ir testosterono. Už „patobulinimo“ vertimą visų pirma per snapą turėtų gauti Lietuvos vertėjai, ne tik nepadedantys savo vertimu valdyti žiūrovų lūkesčių, tačiau ir nesugebantys tiesiog išversti to, kas yra parašyta ant filmo plakato. Atidėjus nepagrįstus lūkesčius šonan, Sh. Blacko kūrinys yra labai bukas, tačiau ne toks jau ir blogas senos frančizės atgaivinimas. Žiūrint jį kaip atskirą nuotykių filmą, tikrai įmanoma mėgautis, ypač jame esančia daugybe nuorodų į 80-ųjų veiksmo filmų erą (šia dalimi filmas tikrai gana stiprus). Nors tai ir nėra tobulas rezultatas, bet bent jau geresnis už pernykštį kitos ateiviškos visatos prikėlimą, kuriuo bandė būti „Svetimas: Covenant“ (Alien: Covenant, 2017). Sh. Blacko filmą ne tik galima žiūrėti nesinervinant, bet ir nusišypsoti smagiai leidžiant laiką.
Filmo anonsas: