Ką reiškia artimiau susipažinti su tais, kurie paprastai lieka nematomi? Debiutinis dokumentinis Gailės Garnelytės filmas „Sutikau žmogų“ kviečia visus stereotipus palikti nuošalyje ir socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones pamatyti iš naujo. Tai jautrus pasakojimas apie žmogiškojo ryšio stebuklą, o kartu – ir nepagražintas žvilgsnis į kitokią kasdienybę.
Juostos centre atsidūręs fotografas Artūras Morozovas jau daugiau nei dešimtmetį fiksuoja visuomenės paraštėse atsidūrusius žmones – Lietuvos regionų gyventojus, dėl įvairių priežasčių išgyvenančius socialinę atskirtį, bei Ukrainos karius. Artūro fotografijos ir Gailės filmas tampa jų gyvenimo liudijimu – sudėtingo, tačiau kartu – kupino vilties ir nepaliaujamo troškimo gyventi.
Su meile pamatyti tuos, nuo kurių visuomenė nusuka žvilgsnį
Fotografą ir filmo režisierę Gailę Garnelytę bendram projektui suvienijo meilė Lietuvos regionams.
„Mums abiems labai įdomu, kuo gyvena Lietuva – kokia ji yra už Vilniaus ribų. Nuotrauka yra akimirka, trumpas žvilgsnis, o kinas jį papildo – leidžia pamatyti, kas vyksta, kai Artūras, kurio apsilankymas šiems žmonėms yra tikra šventė, išeina. Kaip jų kasdienybė atrodo toliau,“ – apie bendradarbiavimą pasakoja filmo režisierė Gailė Garnelytė.
Filmo komanda trejus metus lankėsi tiek pas Artūro jau pažįstamus žmones, tiek ieškojo naujų – per jiems padedančias organizacijas, socialines darbuotojas. Taip Gailei pavyko susipažinti su viena iš filmo herojų – Danute, buvusia geografe, kuri dievina meilės romanus.
„Jos pasaulis“ – vieno namuko du kambariai,“ – taip apie Danutę filme pasakoja Artūras. Tai tiesa – Danutė jau ne vienerius metus nepalieka savo namų, o pagrindinis jos kompanionas ir ryšys su išoriniu pasauliu – apie jį pasakojantis televizoriaus ekranas. Nepaisant to, senolė nestokoja humoro jausmo ir su šiluma į savo nedidelį pasaulį priėmė visą filmavimo komandą.
Parodyti gyvenimą tokį, koks jis yra
Tiesa, buvimas greta šių žmonių reikalavo ne tik jų pasitikėjimo, bet ir vidinės kūrėjų atsakomybės.
„Tai yra tas visuomenės sluoksnis, kuris jaučiasi užmirštas, kuriam niekas nerodo dėmesio. Būna, jie ima ir per pirmąjį interviu iškloja visą savo gyvenimą. Tuomet kyla klausimas: kiek galime parodyti? Ar žmogus iki galo supranta viešumo pasekmes? Filmuojant tokią dokumentiką nuolat vyksta dialogas su savo sąžine. Bet kartu – negaliu būti ir pernelyg atsargi, nes dokumentika turi atspindėti tiesą,“ – pasakoja režisierė.
Filme yra ir šokiruojančių, emociškai sunkių scenų – nepagražinto gyvenimo akimirkų: „Žinoma, galima rodyti vien paradinį vaizdą, kad viskas neblogai, bet tada – ar pavyks atskleisti, kad tas žmogus yra toks stiprus? Aštrios scenos filme atskleidžia žmogaus stiprybę,“ – taip apie kitą filmo heroję – negalią turinčią trijų paauglių mamą Ritą pasakoja Gailė.
Gyvenimas kare ir gyvenimas kaip kare
Antroji filmo dalis sudaryta iš Artūro Ukrainoje nufilmuotos medžiagos. „Žmogus, kuris gyvena karo zonoje, ir socialinėje atskirtyje esantis žmogus turi daug panašumų. Jie abu gynybiški, nori užsiverti, apsaugoti save. Juos jungia skausmas ir pažeidžiamumas. Tai žmonės, kurie kenčia nuo sovietmečio traumų.
Karas Ukrainoje yra Rusijos agresijos padarinys, o socialinė atskirtis Lietuvoje yra tarsi slogus sovietmečio aidas,“ – apie filme nutiesiamą giją tarp Lietuvos ir Ukrainos pasakoja režisierė, – „Rita negyvena kare, bet jos gyvenimas yra kaip karas. Tai skausmas, kuris yra šalia, kasdienis nerimas, kad būtų maisto, drabužių.“
Filme sutinkamus žmones vienija ne tik sudėtingi likimai, bet ir viltis, kuri skleidžiasi jų pasakojamose istorijose.
„Žmonės stereotipizuoja esančius socialinėje atskirtyje – atrodo, kad ten vien tamsa. Bet gyvenantys joje patiria ir labai šviesių akimirkų – tai ir stengėmės parodyti. Pavyzdžiui, Rita daug laiko leidžia su savo vaikais. Kartais net daugiau nei pasiturintys ir nuolat dirbantys tėvai.“
Mažiau etikečių, daugiau empatijos
Kameros jau seniai išjungtos, o filmas – pakeliui į kino sales. Pasibaigus projektui, Gailė dalinasi, kokiomis įžvalgomis ši asmeninė kelionė papildė jos pasaulėžiūrą:
„Išsinešu mažesnį stereotipizavimą. Labai lengva nuteisti žmones, klijuoti etiketes „akoholikas“, „asocialas“, bet pamatyti juos tokius, kokie jie yra, reikia pastangų. Visuomenė dabar labai susipriešinusi, o tokiais laikais svarbiausia būti arti vieni kitų. Filme yra sunkių scenų, bet kartu jame yra labai daug grožio.“
Filmavimo metu kūrybinė komanda stengėsi padėti savo herojams – maistu, drabužiais, smulkia pagalba. Režisierė pažymi, jog tokie filmai padeda pamatyti visą pasaulio paveikslą, nukreipti žvilgsnį nuo savęs į kitą ir su atjauta pamatyti tuos, kuriems šiuo metu reikia pagalbos.
„Nors visų išgelbėti neįmanoma, atkreipti dėmesį – būtina. Filmas bus rodomas ir socialiniams darbuotojams, regionų kultūros centruose. Mūsų tikslas – priminti, kad žmogus nėra statistinis vienetas lentelėse. Galbūt ši dokumentika padės atsigręžti į save ir paskatins vietoje dar vienų batų parduotuvėje nupirkti maisto sunkiau besiverčiantiems kaimynams. Galų gale, šis filmas tai – meilės paminklas žmonėms – nes jos nusipelno kiekvienas.“
Filmo anonsas:
Filmą kino teatruose galima pamatyti nuo vasario 24 dienos.
Vasario 24 d. Vilniuje, kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“ (susitikimas su kūrybine grupe).
Vasario 24 d. Gargžduose, kino teatre „Minija“.
Vasario 26 d. Marijampolėje, kino teatre „Spindulys“ (susitikimas su kūrybine grupe).
Vasario 27 d. Kaune, kino teatre „Romuva“ (susitikimas su kūrybine grupe).
Kovo 2 d. Alytuje, kino teatre „Dainava“ (susitikimas su kūrybine grupe).
Kovo 4 d. Panevėžyje, kino teatre „Garsas“ (susitikimas su kūrybine grupe).