Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Otaras Joselianis – vienas tų režisierių, kurių filmai net ir jau pasibaigus finaliniams titrams dar ilgai nepaleidžia žiūrovo. Pasibaigus seansui ir užsidegus šviesai, nenoriai esi priverstas pakilti nuo kedės, nors mielai pasiliktum ir pakartotinai filmo peržiūrai. Nepaisant to, kad iš pirmo žvilgsnio Otaro Joselianio filmuose daugiausiai dėmesio skiriama paprastam žmogui ir kasdieniniams jo gyvenimo įvykiams, juose nagrinėjamos gilios filosofinės bei socialinės temos. Dauguma gruzinų režisieriaus filmų pasižymi subtiliu humoru, ironija bei satyra, o kiekvienos filmo peržiūros metu išryškėja vis nauji režisieriaus sumanymai bei vis daugiau paslėptų prasmių.
Nevengiantis kalbų apie politiką režisierius savo juostose bet kokios politinės tematikos atsisako. Visgi dėl problemų su sovietine cenzūra, Joselianis buvo priverstas emigruoti į Prancūziją, kur nuo devintojo dešimtmečio pradžios kuria filmus iki šiol. Už savitą, lakonišką bei kupiną simbolių režisieriaus stilių, jo filmai buvo įvertinti Venecijos, Berlyno bei kituose Europos kino festivaliuose.
„Gyveno strazdas giesmininkas“ – vienas ryškiausių jo gruziniškojo kūrybos periodo filmų, vaizduojantis trumpą jauno muzikanto gyvenimo atkarpą. Gija vakarais orkestre groja būgnais, o dieną padeda nepažįstamiems žmonėms, susitinka su draugais, bet taip ir nespėja užsirašyti visą laiką jo galvoje skambančios melodijos. Tokia jo kasdienybė priverčia susimąstyti, ar jis tikrai nevertina savo laiko?
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Režisierius lygina Giją su niekam blogo nelinkinčiu paukščiu – strazdu giesmininku. Galbūt nujausdamas, kad jo giesmė bus trumpa, jis stengiasi suspėti kiek įmanoma daugiau. Jo gyvenimas – nuolatinis bėgimas arba, anot Iosselianio, skraidymas nuo vienos medžio šakos ant kitos. Aišku, galima sakyti, kad, paskendęs kasdienybės šurmulyje kažkur tarp pasimatymo su mergina, motinos gimimo dienos, susitikimų su draugais, pagalbos nepažįstamiems bei paskutinio simfonijos akto, į kurį negalima pavėluoti, finalinio akordo, jis visiškai pamiršta savo gyvenimą. Kita vertus, šis jaunuolis aukoja savo muzikinį talentą dėl draugų bei artimųjų. Kitas klausimas, ar tokia auka reikalinga?
Galbūt Gija turėtų būti didesnis savanaudis ir pagaliau atrasti laiko užsirašyti savo melodijai, tačiau pavadinti jo gyvenimą beverčiu nesinori. Taip, vedamas nuolatinio smalsumo bei užsidegimo, jis kartais apsiima daugiau negu gali padaryti. Jis rizikuoja, todėl iš dalies gali būti apkaltintas neatsakingumu, tačiau jau toks jo gyvenimo būdas. Gija atsisako gyventi pagal taisykles, tačiau jis su niekuo nekovoja. Jis tiesiog nori būti visur, dažnai pasikliauja atsitiktinumais ir iki tam tikro momento jam sekasi. Iki pat pabaigos jis lieka visų mylimas bei visiems reikalingas. Draugai nuolat kviečia susitikti, o bendradarbiai, nors ir kartais papeikia, tačiau niekas nesiruošia skųstis ar jo atleisti. Juk strazdas giesmininkas reikalingas visiems ir nesvarbu, kad gal ne visi supranta, ar gali paaiškinti kodėl.
Gyvenimas pilnas atsitiktinumų ir Gija tai supranta geriau negu kas kitas. Galima ginčytis, moka jis vertinti laiką ar ne, bet juk galiausiai jis beveik viską suspėja. Gija gyvena nuoširdžiai nesusimąstydamas apie ateitį, tačiau mokėjimo džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka iš jo galėtų pasimokyti visi. Kartais toks gyvenimo būdas jam sutrukdo. Nelemta melodija, kurios vis nesiseka užsirašyti, reikalauja paklusti tam tikroms taisyklėms, o tai prieštarauja visai jo esybei.
„Gyveno strazdas giesmininkas“ – tik iš pirmo žvilgsnio paprasto siužeto juosta, kurioje iš tikrųjų yra svarbi kiekviena detalė. Simbolizuojantis žmogaus gyvenimą laikrodžio mechanizmas nesuteikia žiūrovui tiesioginio atsakymo – ar pats filmo kūrėjas linkęs teisti pagrindinį herojų. Otaras Joselianis tiesiog priverčia žiūrovą susimąstyti, koks gyvenimo būdas tinkamas būtent jam.
„Gyveno strazdas giesmininkas“:
