Kalbant apie 70-ųjų-90-ųjų periodo siaubo filmų ikonas, man sunku šiandien neįsivaizduoti jų musių nutupėto, apspjaudyto ir dulkėto baro fone. Patyrinėjus, kaip šių herojų karjeros vystėsi po pirmųjų jų filmų, sunku galvoti kitaip. Bare geriant alų (ar ką stipresnio) darbo stoka skundžiasi žmogėdros troliai, apie savo nepasisekusį gyvenimą rypauja maniakiškų Kalėdų senelių padėjėjai. Pažiūrėjus į vieną kampą, Jūsų dėmesį patrauktų Džeisonas Vuras (ang. Jason Voorhees), sielvartą skandinantis stiklelyje kartu su Fredžiu Kriugeriu (ang. Freddy Kruger). Galbūt karjeros per daug ir nenusisekė, nes abu personažai tapo beveik komiškais, tačiau po sprendimo kartu sukurti filmą blogiukai susidraugavo. Liūdėti dviese juk vis tiek jaukiau. Galima tikėtis bent jau moralinio palaikymo. Šalia šios porelės jau kuris laikas yra tuščia kėdė ne bet kam, o Svetimui (ang. Alien). Nors pastarasis paskutiniais metais darbo gauna, tačiau visi žino, kad niekur tai nenuves. Filmai prasti, tad ksenomorfas netrukus vėl sugrįš liūdėti dėl savo nesėkmių su ilgamečiais sėbrais.
Šiame optimizmu tiesiog spinduliuojančiame paveikslėlyje kažkur kitame kampe su Odinveidžiu (ang. Leatherface) tamsoje turėtų sėdėti apšepęs ir nuolatos sudaužytas Maiklas Majersas (ang. Michael Myers). Jo karjera taip pat nelabai nusisekė. Po pirmojo Johno Carpenterio šedevro skerdynių (slasher) žanre „Helovinas“ (Halloween, 1978 m.), Maiklui Majersui skirti filmai smigo vis giliau ir giliau į duobę, kol pastarasis tapo netgi nepelnytai primirštu siaubiakų žudiku. 2007 m. muzikantas Robas Zombie bandė prikelti franšizę to paties pavadinimo perdirbiniu. Iš pradžių atrodęs neblogai, serijos „perkrovimas“ stipriai prašovė ties antruoju R. Zombie filmu. „Helovinas“ buvo vėl padėtas į lentyną.
Atsižvelgiant į tai, turbūt niekas manęs per daug nekaltins, jog per daug nelaukiau šių metų bandymo sugrąžinti Maiklą Majersą. Daug vilčių nesukėlė ir tai, jog kuriant filmą dirbo režisierius Davidas Gordonas Greenas, labiau žinomas iš tokių filmų kaip „Mari Huanos ekspresas“ (Pineapple Express, 2008). Visgi išgirdęs, jog filmas bandys ne „perkrauti“, o peržengti originaliąją seriją, sukuriant naujas kryptis franšizės istorijai, buvau lengvai suintriguotas. Dar labiau sudomino ir tai, kad prie filmo prisijungė aktorė Jamie Lee Curtis, įkūnijusi Lori Stroud (ang. Laurie Strode) veikėją ir pirmajame filme. Tad galiausiai kino teatro salėje atsidūriau ir aš.
Kaip jau ir minėta, naujasis „Helovinas“ bando tęsti pirmajame filme pradėtą istoriją, nebūtinai įtraukiant jo tęsinius, bei juose pateikiamą priešistorės makalynę. Naujasis „Helovinas“ mus nukelia jau į mūsų laikus, 40 metų po to, kai buvo sugautas penkis žmones žiauriai nužudęs Maiklas Majersas (Jamesas J. Courtney ir Nickas Castle pakaitomis). Po tų 40 metų pirmoji Maiklą pergalėjusi auka Lori Stroud (J.L. Curtis) vis dar yra sužalota jaunystėje patirtos traumos stebi Maiklo buvimo vietą ir ruošiasi galimam jo sugrįžimui, taip nedarydama paslaugų ir savo dukrai bei anūkei. Tuo tarpu Maiklas dabar yra laikomas psichiatrinėje ligoninėje ir prižiūrimas pirmojo Maiklo daktaro Samuelio Loomiso mokinio dr. Ranbiro Sartaino (Halukas Bilgineris). Po tiek laiko nuo nužudymų jis yra tapęs interneto podkasterių (ahem, tiriančiųjų žurnalistų) susidomėjimo objektu. Deja, mokslininkams Maiklas jau nebeatrodo toks įdomus, tad jį planuojama perkelti į sugriežtinto režimo kalėjimą. Pervežimo metu Maiklas paslaptingomis aplinkybėmis ištrūksta. Na, o toliau galite nuspėti, kas prasideda ir net kaip daugiau ar mažiau viskas vyksta.
Kaip turbūt galite nujausti, gelmių „Helovino“ siužete per daug nerasite. Vienintelis momentas yra gana keista pamokos scena mokykloje, kurios metu vidurinės mokyklos moksleiviai aptarinėja Viktoro Franklio veikalą „Žmogus ieško prasmės“. Na taip, knyga labai svarbi, vertinga ir turbūt netgi būtina perskaityti, tačiau kažin ar kas ją atsivers pažiūrėjęs skerdynių filmą… Žinoma, paralelė čia aiški (Lori Stroud troškimas išgyventi mirtino pavojaus akivaizdoje daro ją stipresne, nei ji turbūt turėtų būti), tačiau įkontekstinimas atrodo mažų mažiausiai keistokai ir neprivers susimąstyti apie žmogaus valios galią žvėriškose aplinkybėse.
Filmo siužete nejaučiamas ir pernelyg didelis susirūpinimas logika. Ištrūkus vienam šiurpiausių pastarųjų 40 metų žudikų, šiknius šerifas su kaubojaus kepure tesugeba juokdamasis leptelti: „Tai ką mums dabar daryti? Atšaukti Heloviną?“ Tuo tarpu Maiklas Majersas net ir po 40 metų (ir krūvos medikamentų) psichiatrinėje ligoninėje yra pilnas jėgų žudyti pačią pirmąją savo pabėgimo naktį. Niekam nerūpi ir šiek tiek kvaištelėjusi Lori Stroud, visuomet esanti įtartinai arti Maiklo Majerso. Niekam neįdomu, viskas gerai ir normalu. Juk kasmet per Holyviną yra papjaunama po keletą vaikų prižiūrėtojų.
Tačiau įdomiausia dalis, net ir atsižvelgus į viršuje paminėtas nemažas filmo silpnybes, yra ta, kad tai kažkaip suveikia. Galbūt dėl to, jog pats filmo pasakojimas, veikėjai ir jų manieros yra savotiškai autoironiški, save pajuokiantys. Paaugliai kalba visiškas medines nesąmones, o suaugusieji elgiasi taip, lyg turėtų tiek pat proto, kiek kalakutas nukirsta galva, plasnojantis sparnais po visą kaimo sodybos kiemą. Bet būtent per šiuos elementus „Helovinui“ pavyksta sustiprinti sentimentus 70-ųjų-80-ųjų siaubiakų estetikai. Ir tai tikrai nėra labai blogas sprendimas – juk ne dėl gilių pasakojimų einame į tokius filmus. Prie to prisideda ir nebloga filmo aktorių komanda, kuri, atrodo, visai smagiai leidžia laiką ekrane ir supranta kokiame filme atsidūrė.
Papildomų balų filmui duoda estetinė-vizualinė jo pusė. Nors naujajame „Helovine“ nėra meistriško žaidimo fono kadrais ir judėjimu, iš dalies padariusio originaliąją J. Carpenterio versiją siaubo filmų klasika, naujojo „Helovino“ komanda tikrai neblogai pasidarbuoja su šešėliais, tamsa bei kitais panašiais įrankiais, kurie visai neblogai padeda kurti įtampą. Savo padaro ir aliuzijos į senųjų exploitation siaubo filmų estetiką. Čia tikrai pamatysite ir visai „neblogų“ nužudymų (na, juk skerdynių filmas visgi), ir klasikinių „vyriškojo žvilgsnio“ kadrų (o kaipgi be jų), tiesa, ne be ironijos. Man pačiam visą šį rinkinį vainikavo viena ypač sultinga scena (kas žino žanrą, supras), kurioje naudojamas smurto efektas nubloškia į geriausius „Troma Entertainment“ filmų laikus.
Audiovizualinį naujojo „Helovino“ paketą papildo ir stiprus garso takelis. Pagrindinėms jo temoms, sukurtoms paties J. Carpenterio pirmajam filmui, atrodo, jog negalioja senaties terminas. Jau klasika virtę garsai ir melodijos yra pakankamai nupoliruotos taip, kad tikrai netrukdytų ir šiuolaikinei ausiai. O sėkmingas šių temų naudojimas paties filmo kontekste tik padidina bendrą pasitenkinimo lygį.
Naujasis „Helovinas“ mane nustebino. Ėjau į jį tikėdamasis vieno iš dviejų – sąlyginės bombastiškos „Grobuonies. Patobulinimo“ sėkmės arba paskutinio „Svetimo“ filmo tragedijos, kuri labiau atitiktų visų senųjų siaubo serijų likimą pastaraisiais metais. Panašu, jog apsirikau. „Helovinas“ lyg ir linksta prie ironiško ir tiesiog smagaus nuotykio, tačiau turi ir visai neblogų įtampą keliančių ir su žanro tropais žaidžiančių momentų, kurie, žinant bendrą siaubo žanro filmų, išleidžiamų artėjant tikram Helovinui, kokybę, turėtų suteikti motyvaciją pamatyti šį tikrai Jūsų nenustebinsiantį, tačiau su sentimentais seniesiems siaubiakams žaidžiantį kūrinį.
Na, o pats Maiklas Majersas turės bent savaitėlę ar dvi blaivaus gyvenimo, kurio nereikės praleisti su kitais morališkai pavargusiais senais siaubo filmų maniakais. Su tuo ir reikėtų pasveikinti naujojo „Helovino“ komandą.
Filmo anonsas: