fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

Holivudiškas savaitgalis su „Londono apgultimi“ ir „Mėnulio afera“ (apžvalga)

Kadrai iš filmo „Londono apgultis“ ir „Mėnulio afera“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadrai iš filmų „Londono apgultis“ ir „Mėnulio afera“
„Forum Cinemas“ archyvas

Nėra nieko geriau, nei savaitgalį nueiti į kiną, prisikimšti skrandį spragėsiais ir limonadu, žiūrint daug smegenų ląstelių nereikalaujančius filmus. Išties tai ne. Su savo gyvenimu galima nuveikti kur kas mažiau kenksmingų dalykų. Ir tai sako žmogus, kuris tikrai negyvena sveiko gyvenimo. Vis dėlto, jeigu jau nusprendėte vakarą „užkimšti“ tokia veikla, turbūt nėra geresnių tam filmų, nei šiuo metu kino teatruose rodomi: „Londono apgultis“ (London Has Fallen), kuri tikrai apguls jūsų smegenų pusrutulius bei „Mėnulio afera“ (Moonwalkers), kuri, nors ir tėra pusgaminis, vis dėlto turi išperkamosios vertės.

„Londono apgultis“ yra 2013-ųjų „Olimpo apgulties“ tęsinys, sugebėjęs susirinkti tuos pačius pagrindinius aktorius, tačiau praradęs režisierių Antoine Fuqua. Šis suteikė 2013-ųjų „tarškalui“ savito žavesio, žongliruodamas absurdiška idėja apie masinio dydžio teroristinį aktą, tačiau išlaikydamas lengvą saviironijos prieskonį, taip šiek tiek primindamas „Nepriklausomybės dienos“ aurą. Tuo tarpu naujajam režisieriui Babakui Najafi tai yra pirmasis didelio biudžeto filmas, kas turbūt paaiškina jaučiamą akivaizdų nepasitikėjimą kryptimi, kuria filmas turėtų eiti.

Kadrai iš filmo „Londono apgultis“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadrai iš filmo „Londono apgultis“
„Forum Cinemas“ archyvas

Nors vaizduojami personažai tarsi ir yra tie patys, tačiau tiek Gerardas Butleris, tiek Aaronas Eckhartas, tiek ir Morganas Freemanas atrodo dar labiau karikatūriškos savo pirminių personažų versijos. Daugiau aklo patriotiškumo, daugiau keiksmažodžių, daugiau kraujo, daugiau absurdiškų one-liner’ių… Tai savaime nėra blogi atributai, tačiau stokojant aiškios vizijos ir iš esmės vadovaujantis originalo koncepcija bei akivaizdžiu noru įtikti prodiuserių nubraižytoms vartotojiškumo formulėms, B. Najafi tepasiūlo žiūrovui pirmtako kloną, su dar mažiau vykusio humoro ir daugiau nemotyvuoto mūsų protagonisto brutalumo.

Galbūt pati tema ir yra aktuali šiuolaikinėje visuomenėje, kurią kasdien gąsdina spalvas sutirštinanti žiniasklaida, tačiau pats koncepto įvykdymas labiau primena besielį teroristinį kino aktą, kuriam žaizdas išvalyti nepakaks limonado, todėl teks pereiti prie stipresnių gėrimų.

Tuo tarpu kitas savaitgalio „vilkelis“ „Mėnulio afera“ yra šiek tiek malonesnė kino patirtis, lyginant su „Londono apgultimi“, tačiau niekuo neišskirtinis produktas šio žanro kontekste. Debiutinis režisieriaus Antoine Bardou-Jacqueto darbas turi scenarijų, kuris „ant popieriaus“ skamba visai viltingai – nestabilus CŽV agentas turi susitikti su garsiuoju Stenliu Kubriku ir sutarti dėl netikro nusileidimo Mėnulyje nufilmavimo, tačiau įvykiams pasisukus kita linkme, šiam tenka susidurti su grupe nevėkšlų ir patiems sukurti šią aferą.

Kadras iš filmo „Mėnulio afera“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Mėnulio afera“
„Forum Cinemas“ archyvas

Nors tam tikri filmo aspektai, pavyzdžiui, gana smagiai šiurpios Rono Perlmano personažo potrauminės Vietnamo vizijos ar paskutinės 10–15 filmo minučių yra ganėtinai veiksmingos tiek humoro, tiek paveikumo prasmėmis, vis dėlto didžioji dalis scenarijaus lieka viltinga tik popieriuje. Iš esmės dėl režisūrinės prieigos kaltės – ji stokoja išmanumo ir takto. Kai kurie epizodai neretai atrodo gana chaotiškai karpyti, o plaukiančios, „hipiškos“ scenos kartais smirda tęstinumu ir neturi pasiūlyti nieko reikšmingo siužetinei linijai. Kai esi vėl grąžinamas į pagrindinę istoriją, turi beveik džiūgauti dėl to – o tai tikrai nėra geras ženklas.

Tiek aktoriai, tiek operatorius daro viską, ką gali su turimomis sąlygomis, bet nesunku suprasti, kad panašios dinamikos filmų režisieriai, kaip antai Edgaras Wrightas, būtų suverpęs kur kas solidesnį ir sklandesnį filmą, kuriame nešmėžuotų tiek daug siužeto skylių ir nereikalingų scenų. Turint omeny, kad tai pirmas režisieriaus darbas, o keletas scenų išties turėjo savito žavesio, filmas išlieka toleruotinas. Per prievartą nekišama į žiūrovų gerkles nei politinės provokacijos, nei pernelyg „smilkališkos“ 70-ųjų dekoracijos, o nemažai scenų išsaugo šiokį tokį saviironijos lygmenį.

Vis dėlto abu filmai nėra pakankamai reikšmingi, jog būtų verti atskirų apžvalgų, todėl šios apžvalgos autorius, prisigėręs kinematografinio pilstuko, nebėra pajautus tęsti šios apžvalgos… „Londono apgulčiai“ vos išspaudus keturias JAV vėliavos žvaigždutes, o „Mėnulio aferai“ surūkius šešias suktinukes, holivudiškas savaitgalis kine yra vertas solidaus 5 laipsnių alaus, kurio pagirias (šlovė pavasariui!), jau šią savaitę išblaivys gero kino dozė „emocijų pavasaryje“.

Komentarai

Kinu susidomėjau pakankamai vėlai. Bet greitai tai tapo mano didžiausia aistra gyvenime. Kino atveriamos galimybės neturi erdvėlaikio, fizikos ir logikos barjerų. Tai bene vienintelė sritis, kurioje randu galimybę plėtoti savo sąmonę visomis kryptimis ir nesijausti uždarytas „ankštoje“ visatoje. Sudalyvavau KINFO paskelbtoje apžvalgininkų paieškoje. Toliau - istorija. Turiu puikią galimybę dalintis savo didžiausia aistra su kitais ir plėsti realybę!