fbpx
1 Rekomenduojame, Baltijos banga, Festivaliai

Į Nidą grįžęs „Baltijos bangos“ festivalis kviečia mėgautis išskirtinės kokybės kinu. Pokalbis su kino kritike Rasa Paukštyte

Kino kritikė Rasa Paukštytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Šiandien Nidoje prasideda 13-asis „Baltijos bangos“ festivalis. Kaip ir kasmet kurorto poilsiautojus jis kvies žiūrėti gerą trijų Baltijos šalių kiną. Nors festivalis sutrumpėjo ir sumažėjo, tačiau neprarado savo misijos – supažindins žiūrovus su pastaraisiais metais pasižymėjusiais unikaliais, ambicingais, praeitį tyrinėjančiais projektais.

Apie šių metų programą ir festivaliui per pastaruosius kelerius metus kilusius rūpesčius kalbamės su jo programos sudarytoja Rasa Paukštyte.

Kaip dabar gyvuoja „Baltijos bangos“ festivalis? Koki jam šie metai ir kaip jį paveikė karantinas? Jau kelinti metai nebeturite savo nuolatinių patalpų Nidoje, keliaujate, kokia ateitis? Turėsite naujas patalpas ar liksite keliaujančiu festivaliu?

Pernai „Baltijos banga“ buvo pirmasis festivalis po karantino. Nežinojome, kaip viskas vyks. Nuotraukos su kaukes užsidėjusiais dalyviais ir žiūrovais iš festivalio reginių primena apie labai įtemptus pernykščius metus.

Pastarieji treji metai „Baltijos bangai“ – amerikietiški kalneliai. 2018 m. buvo labai vykęs festivalis, didžiulis, dar „Agilos“ salėje. Vėliau ją nugriovė. Todėl pradėjome ieškoti vietos, kur galėtume rodyti kiną.

Kino festivalis „Baltijos banga 2021“

Kai filmai rodomi tik porą vakarų, galima tai daryti ir lauke. Tačiau, jei vyksta festivalis su susitikimais ir akcentuojamas kinas, o ne aplinka, tuomet reikia ir tam tinkamos aplinkos. 2019 m. metais surengėme festivalį Juodkrantėje, kurioje nėra daug kultūrinių renginių , juolab kino festivalių tradicijų. Jaudinomės ir dėjome labai daug pastangų, kad salės nebūtų tuščios. Pernai  sugrįžome į Nidą, festivalį surengėme  bendruomenės namuose. Vienaip ar kitaip prisitaikėme.

Šįmet festivalis vėl vyks ten pat, jau antrasis pandemijos metu. Didžiausia bėda yra ne kaukės ar apribojimai, o tai, kad sumažėjęs kaimynų, Latvijos ir Estijos kinematografininkų sąjungų susidomėjimas renginiu (žmonės negali ar nenori rizikuoti, keliauti) Be abejonės, „Baltijos banga“ neatsisakė kviesti latvių ar estų ir rodyti jų filmų. Tačiau festivalis sumažėjo, o šįmet dar ir sutrumpėjo (dėl pandemijos, finansavimo). Todėl normalu, kad daugiau yra lietuvių kūrėjų. Mūsų autoriai drąsiai atvažiuoja pristatyti savo filmų, bendrauja su publika. Festivalis gyvas dėl bendravimo jau antrus metus latviškus ar estiškus filmus rodysime be autorių ir jų pristatymų. Tai lemia liūdna, nuo mūsų nepriklausanti pandeminė situacija. 

O žiūrovų ar sumažėjo, ar kaip tik šiemet jų laukiate daugiau, nes Neringa pilna poilsiautojų?

Tikrai labai sunku prognozuoti. Mūsų konkurentai ne tik kultūros renginiai, bet ir oras. Daug dirbame Neringoje, ne tik Nidoje, kad žmonės ateitų pažiūrėti gero kino, kurio sklaida ir platinimas per pastaruosius metus ypač nukentėjo.

„Baltijos banga“ turi savus žiūrovus, kurie atvažiuoja festivalio metu. Mūsų festivalis nedidelis, jaukus, ir tai jo privalumas – atviras, artimas organizatorių, filmų režisierių ir publikos bendravimas. 

Kadras iš filmo „Pilis“

Kokie bus šiemet rodomi lietuviški filmai, kaip juos atsirinkote, kokie tai filmai?

Nebuvo labai sunku juos atsirinkti. Kaip žinote, dėl pandemijos filmų premjerų buvo labai nedaug. Prodiuseriai ir platintojai filmus „taupo“ rudeniui. Jie gana įtariai žiūri į išankstines filmų peržiūras. Įtikinti juos, kad Nidoje vykstantis festivalis tikrai nesutrukdys vilnietiškai premjerai, yra sunku.

Stengiamės, kad festivalį pradėtų ir filmas, kalbantis sudėtingomis, aktualiomis temomis, kreipiame dėmesį į kino kalbos originalumą, filmo stiliaus unikalumą. 

Šiemet atidarymo filmu bus Tomo Smulkio debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Žmonės, kuriuos pažįstame“. Vadinu jį filmu-laboratorija. Režisierius tiria kaip keičiasi miestas, kuriame jis ir jo personažai gyvena, aktoriai subtiliai žvalgo  savo personažų būsenas. Filme ir operatorius Vytautas Plukas dirba kaip tyrėjas. Jis lyg tikrina, ką gali kino kalba, kaip vaizdais, detalėmis galima pasakyti labai daug. Trejus metus iš eilės rodėme „sunkius“ filmus, ir dar nė karto neprašovėme. Publika puikiai juos priėmė.

Rodysime ir Linos Lužytės vaidybinį filmą „Pilis“. Taip pat Audriaus Mickevičiaus ir Nerijaus Milerio „Pavyzdingas elgesys“, Lino Mikutos „Romano vaikystė“, tai išties  geri dokumentiniai filmai. Ir  iš dalies dėl pandemijos  Lietuvoje mažai matyti.

Džiaugiuosi, kad įvyks Inesos Kurklietytės filmo „Anikė. Meilės istorija“ premjera. Tai dokumentinis filmai, kuriame gausiai naudojami archyviniai kadrai. Klaipėdoje Kęstutis Meškys daug metų filmavo Anikės aikštę. Tai filmas – miesto kasdieninio gyvenimo kronika. Šių metų festivalio motto yra „Praeitis įkvepia“, o I. Kurklietytės  filmo premjera  jį iš dalies įprasmina. . Premjeroje dalyvaus ir režisierė.

Kino kritikė Rasa Paukštytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kokių renginių, paskaitų ar susitikimų bus festivalyje?

Sonata Žalneravičiūtė pasakos apie parodos „Laisvas kinas“ rengimą, kaip saugomi ir renkami artefaktai, kokia yra pastarųjų 30-ies metų kino liudijimų situacija. Dar viešės „Meno avilio“ projektas „Projektorinė“. Ji bus prie Nidos bendruomenės namų, kur ir vyks festivalis.

Šįmet Audrius Stonys skaitys paskaitą, kuri parengta pagal jo daktaro disertaciją „Peizažas lietuviškame kine“,  bei rodys keturis lietuviškus filmus.

Vyks labai įdomi animatoriaus Valento Aškinio parengta klasikinių lietuviškų animacinių miniatiūrų programa. Juos kūrė Zenonas Tarakevičius, Antanas Janauskas, Zenonas Šteinys, kiti lietuviškosios animacijos pionieriai ir puoselėtojai.

Dar šiais metais sugrįžta tradicinė V. Aškinio animacijos mokyklėlė. Ji labai populiari tarp publikos. Jos metu vaikai su tėvais piešia, kuria vieną jungtinį filmą. Dalyviai susipažįsta su animacijos rūšimis, kaip ji yra kuriama.

Festivalyje dar rodysite vieną kino klasikos filmą „Ir jis pasakė jums sudie“. Kas paskatino pasirinkti šį filmą, apie ką jis? Manau, jaunesnioji karta jo nebus girdėjusi ar mačiusi.

Šį filmą pasirinko S. Žalneravičiūtė. Tai vienas garsiausių 90-ųjų filmų. Sukurtas tik privačiomis lėšomis, be valstybės pagalbos. Andriaus Šiušos režisuotas filmas pagal Eduardo Cinzo romaną „Moriso Bredo užrašai“, jį puikiai nufilmavo Algimantas Mikutėnas. Jaunoji režisierių karta tikrai žino šį filmą, jį dažnai įvardina, kaip vieną mėgstamiausių lietuviškų filmų.  

„Ir jis pasakė jums sudie“ labai gerai atskleidžia, kaip mes tuo metu jautėmės, ką žmogus išgyveno permainų laikotarpiu. Herojus patenka į uždarą pensionatą, kuriame laikomi psichikos ligoniai, ir net atgavęs atmintį nenori iš jo išeiti į tikrą gyvenimą. Tai filmas, kuriame vaidina puikūs aktoriai Arūnas Sakalauskas, Nelė Savičenko, Povilas Budrys; jo nėra internete, jį yra sunku kur nors pažiūrėti.

Kadras iš filmo „Pavyzdingas elgesys“

Kiek mačiau, svečių filmų yra nedaug. Trumpai pristatykite, ką galės žiūrovai pamatyti šių metų festivalyje?

Bus rodomi trys latviški ir vienas estiškas filmas. Penkioms dienoms tai tikrai nemažai.

Pirmiausia, labai kviesčiau ateitį pažiūrėti latvių režisieriaus Viesturso Kairišo filmą „Miestas prie upės“. Tai bus specialus seansas, dar prieš pagrindinę filmo premjerą. Kuriant šį filmą dirbo ir daug lietuvių. Svarbius vaidmenis vaidina Aidas Jurgaitis ir Juozas Budraitis. Patrauklus  režisieriaus požiūris į istorinius filmus. Jis geba sukurti filmus, mėgstamus žiūrovų, bei nebanalius, nesupaprastindamas  problematikos (įsimintinas jo puikus filmas apie Sibiro tremtis „Melanijos kronikos“). Režisierius neieško paprastų sprendimų išreikšti laiko ir žmogaus dilemoms. „Miesto prie upės“ herojus –  dailininkas, gyvenantis įvairių istorinių virsmų metu;  jo gyvenimas teka  tarsi didžiosios istorijos paunksmėje, kuri meta savo šešėlius ant jo likimo, meilės istorijų.

Priešingybė V. Kairišui yra Lailos Pakalniņos filmas „Veidrodėli, veidrodėli…“. Tai šiuolaikinės „Pelenės“ interpretacija. Rodysime Ināros Kolmane filmą „Bilė“, skirtą vaikams. Jis prieš porą metų pelnė geriausio Latvijos nacionalinio filmo apdovanojimą „Lielais Kristaps“.

Filmas „Paskutinieji“sukurtas kartu su suomiais vieno garsiausių estų režisierių Veiko Õunpuu . Šios šalys daug bendradarbiauja, ir filmas  yra vienas iš sėkmingiausių bendros gamybos pavyzdžių.

Koks yra dabartinės Baltijos šalių kinas ir kaip Lietuva, lyginant su Latvija ir Estija, tarp jų atrodo?

Pastebėjau, kad latviai yra didesni žanrinio kino meistrai ir jo kuria daugiau. Latvių žanrinis kinas yra gana įdomus. Jie stengiasi nepaversti kino vien tik pramoga, geba iškelti rimtesnius klausimus, kino estetikos uždavinius.

Pernai labai norėjau, kad „Baltijos bangoje“ būtų parodytas estų režisieriaus Tanelio Toomo filmas „Tiesa ir teisingumas“ pagal garsią to paties pavadinimo estų rašytojo Antono Hanseno Tammsaare pentalogiją. Dalis kritikų rauko nosį žiūrėdami šį epą, nes tai klasikinėmis priemonėmis sukurtas pasakojimas, tačiau padarytas jis labai profesionaliai. Mes pastaruoju metu tokių filmų nelabai turime, kurie būtų ir bilietų pardavimų viršūnėse, ir remtųsi nacionalinės literatūros klasika.

Kino kritikė Rasa Paukštytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Pastebiu, kad visose šalyse jauni režisieriai kuria aktualiomis temomis, tyrinėja kasdienybę. Baltijos šalių kino lygis labai panašus. „Baltijos banga“ ir įdomi tuo, kad joje susitinka trys šalys, kurios turi panašią istorinę ir kultūrinę patirtį, ir jų kino raida yra labai panaši.

Palyginę matome, kad už kaimynus nesame nei blogesni, nei ženkliai geresni. Tiesa, užpernai tarptautiniame Talino festivalyje atkreipiau dėmesį, kad būtent lietuviškų filmų įvairovė – temų, stilistikos prasme – net pranoksta kaimynus. Jie irgi apie tai kalbėjo festivalio užkulisiuose.

Kino režisierių kartos keičiasi. Po Nepriklausomybės buvo tam tikros „tylos“ tarpas, vėliau pradėjo rastis naujų vardų. Kaip manote, ar jau yra atėjusi naujoji režisierių karta, ar ji dar randasi?

Į kiną atėjo karta, kurią domina kasdienybė, jie nori pasižiūrėti iš šono į tai, kur ir kaip jie gyvena. Tai tarsi sėkminga misija. Tą paliudija ir filmų kvietimai į tarptautinius festivalius, apdovanojimai.

Bet kartos greitai keičiasi,  kino kurti ateina vis daugiau žmonių, konkurencija auga.  

Manau, dabar yra neblogas laikas kinui. Galimybes išsakyti savo požiūrį į pasaulį, aplinką, amžinus klausimus turi visos kartos – debiutantai, vidurinioji ir vyresnioji.

Fstivalis vyks rugpjūčio 19-23 d. Nidos bendruomenės namuose. Į festivalį bus galima patekti tik galimybių pasą turintiems žiūrovams. Daugiau informacijos galite rasite: https://www.baltijosbanga.lt 

Komentarai

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.