„Planet Korda“ archyvas
„Drugelio miestas“ – dokumentinis filmas, kviečiantis diskusijai apie skirtingų kultūrų gyvenimą vienoje šalyje. Atskleidžiantis meilę miestui ir pokyčius, kurie ateina kartu su neaiškia ateitimi. Režisierė Olga Černovaitė piešia rusakalbio Visagino portretą, ekonominių neramumų ir politinės įtampos metu. Tuo tarpu siužetas glaudžiai persipina su kiekvieno mūsų tapatybe ir jos paieškomis. „Drugelio miestas“ buvo rodytas Europos šalių kino forume „Scanorama“ – kaip viena iš keturių lietuviškų kino premjerų, o dabar keliauja per Lietuvos miestų ekranus.
Kalbamės su filmo kūrėjais – režisiere Olga Černovaite ir filmo prodiuseriu Jeremiah Cullinane, po premjeros ir diskusijos Vilniuje.
Kas išlieka po filmo? Ką jūs labiausiai norėtumėte pabrėžti žiūrovui?
Olga Černovaitė: Režisūrinis sprendimas filme rodyti rusakalbius gyventojus buvo pasirinktas siekiant atskleisti pokytį Visagine, kuris čia ryškesnis nei kituose Lietuvos miestuose. Mieste itin pasijuto istoriniai įvykiai ir kaita – įvyko Černobilio avarija, po kurios sustojo IAE statybos, Lietuvai išstojus iš Tarybų Sąjungos, – sustojo Sniečkaus (Visagino) miesto statyba, vėliau Lietuva įstojo į Europos Sąjungą – uždaroma IAE. Tai padarė įtaką ir miesto mentalitetui ir psichologijai, kadangi žmonės čia atvyko su dideliais lūkesčiais iš įvairių vietovių, niekas nesitikėjo kad įvykiai taip greitai pasikeis. Miestas turėjo paskirtį, o staiga ta paskirtis dingo. Įdomu nagrinėti, kaip žmogus priima šiuos pasikeitimus, tuos istorinius įvykius.
Jeremiah Cullinane: Matau kaip reaguoja žmonės, matau kad jie susimąsto ir stengiasi išreiškti savo mintis. Tai puikus atlygis, nes skatinti mąstyti – tai vienas iš filmo tikslų. Tai nėra filmas, kuris žiūrovui pasako tai, ką jis jau žino. Dažnai kažkuri tauta yra vaizduojama kaip didvyriai, arba herojai. Rodyti kitokį filmą – keliantį klausimus ir diskusijas, neužimantį kažkurios pozicijos – nėra paprasta. Jei filmas provokuoja, skatina mąstyti jis gali pakeisti dalykus. Filmai, lyginant juos su radija ar televizija – tai perspektyva dalykus pamatyti kitaip, nei kartais jie rodomi. Čia galima sutalpinti daugiau įvairių perspektyvų ir nuomonių. <…>
„Planet Korda“ archyvas
Į Visaginą Jus atvedė tapatybės ieškojimai. Tačiau kuriant filmą neišvengiamais dėl filmavimo laikotarpio (aut. past. Tuo metu vyko politiniai įvykiai tarp Rusijos ir Ukrainos) tapo politinė potemė. Kaip dėl to jaučiatės? Kaip tai paveikė filmą?
Olga: Per tokį trumpą laiką tikrai nesitikėjau tokio greito pokyčio herojų reakcijoms į dalykus, santykiams.
Jeremiah: Mes šios potemės neplanavome. Aš galbūt būčiau nėręs giliau, į politinę potemę, tačiau režisierės užmanymas buvo kitoks – ją domino žmonės ir identitetas. Todėl ir ėjome šia linkme, patinka ar ne – politiniai aspektai tiesiog atkeliavo.
Filme pastebima daug simbolių. Kurie buvo svarbūs Jums, filmo kūrime?
Olga: Bendravimą jungia arbatos gėrimas – net epizode su kavos puodeliu, vistiek viduje buvo arbata (juokiasi režisierė). Tai gavosi natūraliai, herojų aplinkoje su jais bendraujant, režisūriškai nesikišant, o paklūstant vyksmui, stebint savą kasdienybės eigą. Kitas aspektas – tai muzika. Manau, kad muzika atskleidžia kas esi – atskleidžia identitetą.
Jeremiah: Neišsipildę svajonės, utopia. Net ir miesto forma, kuri sukurta iš keturių sparnų… Taip pat žaluma ir urbanistika – kai iškirsta tik tiek medžių, kiek buvo būtina. Ir nesupranti, ar tai miestas miške, ar medžiai mieste
O kaip maudymosi eketėje scena? Ir vanduo – jis išryškėja net keliuose epizoduose.
Olga: šią sceną filmavome dviese – visi operatoriai buvo užimti. Visa ceremonija prasidėjo vėluojant ir jau buvo sutemę, buvo daugiau kaip keturiolika laipsnių šalčio… Ši maudymosi eketėje scena – filmo kontekste tarsi parodo kaip aukštai yra įtampa. Tai metas apsiplauti ir ieškoti vidinės ramybės.
Jeremiah: Ši scena neįprasta, pilna veiksmo. Taip pat tai – identiteto išraiška bei ekstremali tradicija, kaip religijos metafora.
Olga: Maudymasis eketėje atskleidžia rusiškos dvasios platumą. Tačiau tuo pat metu ir polinkį į kraštutinumą. Tačiau neapsiribočiau vandens simboliu, išreiškiančiu nusiraminimą ir susitaikymą. Daugiau kalbėčiau ne apie simbolius o apie polius ir kontrastus. Gamta, elektrinė, miestas ir žmonės. Skirtingi poliai. Visagine sukontrastuoja triukšmas ir tyla, ramybė ir įtampa… Tokių miestų kaip Visaginas – reta, kur būtų gamta, kontrastuojanti su atomine elektrine.
„Planet Korda“ archyvas
Kokį identitetą išsinešate iš šio filmo? Kokį tapatybės atsakymą radote sau?
Olga: Neradau, tebesu paieškoje. Netgi šiuo metu penkis metus gyvenant Airijoje aš tapau kažkiek aire. Tai vyksta dėl aplinka, televizija, kultūra. Tai kaip gyvenimo kelias – tu eini ir tu keitiesi, priklausomai nuo aplinkos ir žmonių su kuriais bendrauji. Tu pastoviai keitiesi. Tačiau filmo kelionė leido suprasti – identiteto, kalbos ir saves priskirties klausimas nera toks lengvas…
Jeremiah: Asmeninis identitetas taip pat netapo aiškenis. Aš gimiau Londone vėliau užaugau ir gyvenau Kanadoje, kur buvo daug kitataučių ir tik vėliau grįžau gyventi į Airiją. Aš neturiu airiško akcento. Visur pasaulyje žmonės bando identifikuoti iš kur esi vos tik praveri burną. Filme man patiko herojaus Vladimiro išvada – gimtinę istatyti ir kurti norisi aplink save.
Kas jums yra tautybė?
Jeremiah: Man tai labiau susiję su pilietybe. Ne dėl paso, o dėl vertės kūrimo vietai, kurioje gyveni. Ar stengiesi padaryti kažką gero savo miestui, šaliai.
Olga: Man svarbu jausti ir žinoti savo gimtinę. Nors mano protėviai rusai, mano gimtinė yra Lietuva, gera čia grįžti. Manau reikia prisiminti savo žemę ar kur jauti, kad yra tavo gimtinė.
Kas jums yra patriotas?
Jeremiah: Man artimas požiūris ne dėvėti nacionalinius rūbus ar mojuoti vėliavomis, tačiau daryti dalykus. Meskite ginklus, meskite atributikas, bet dirbkite žmonių labui. Manau patriotai yra tie, kurie kelia klausimus savo aplinkai: kur link mes einame, kokią visuomenę kuriame, kodėl darome vienus ar kitus dalykus.
Olga: Pilnai sutikčiau. Pirmiausia mylėti šalį kurioje gyveni. Gali būti patriotas savo šalies, gali būti patriotas ir kitos šalies, šalies – kurioje gyveni. Kai myli tą šalį ir jos žmones, myli kalbą, kultūrą. Patriotiškumas tai, ką iš tos meilės padarai tai šaliai. Būna, žmonės skundžiasi apie tai, kas šalyje blogai. Tuomet kyla klausimas, o ką tu padarei vardan savo šalies?
Filmą „Drugelio miestas” kviečiame žiūrėti Vilniuje kino centre „Skalvija” kovo 8 ir 10 dienomis ir Kaune, Kauno kino centre „Romuva” 9, 11 ir 15 dienomis, Panevežyje kino centre „Garsas“ balandžio 6-12 dienomis.