Tarptautinis Amsterdamo dokumentinių filmų festivalis (IDFA) šiais metais savo programoje pristatė daugiau nei 200 dokumentinių filmų. Norint pamatyti juos visus, reiktų nemiegoti 265 valandas. IDFA šiais metais, kaip „Kinomaisto“ atstovė, dalyvavau pirmą kartą ir dar prieš pat festivalį, peržiūrėjusi jo programą, sudariau verčiausių pamatyti filmų topą. Dauguma sąraše buvusių filmų po premjerų pateisino lūkesčius, atradau ne vieną dokumentikos perlą. Šį kartą, atskirais tekstais, išsamiau pristatysiu dešimt įdomiausių IDFA darbų ir, tikiuosi, ne vienas iš jų pasieks Lietuvos žiūrovus.
Rebels, rež. Kari Anne Moe
Pamenu, kažkada seniai perskaičiau garsiąją norvegų rašytojo Jens Bjørneboe knygą „Jūnas“, kurioje jis aršiai kritikavo šalies švietimo sistemą. Knyga paliko didelį įspūdį ne tik dėl savo kokybės, bet ir nagrinėjamos temos. Teko ne kartą lankytis šioje turtingoje šalyje, kurioje, atrodė, visi randa savo vietą po saulę, o šalies biudžetas tikrai išgali užtikrinti geriausią ir pažangiausią švietimo sistemą. Neseniai Lietuvos žiniasklaidoje apskrieję įvykiai, susiję su vaikų teisių apsauga Norvegijoje, tik dar kartą patvirtino, kad kažkas ne taip su šios šalies vaikų auginimo sistema. Galbūt siekdami tobulybės, norvegai pernelyg greit nurašo tuos, kuriems sekasi prasčiau?
Režisierės Kari Anne Moe dokumentinis filmas „Rebels“ patvirtino faktą, kad Norvegija nėra tobula šalis, kurioje kiekvienas lengvai randa sau vietą po saulę. Norvegijoje, kaip ir kiekvienoje šalyje, gyvena tūkstančiai į visuomenės normas netelpančių jaunų žmonių, kurie vienų vadinami nevykėliais, kitų – maištininkais. Apie tokius dvidešimtmečius ir pasakoja „Rebels“. Filmo centre – specialus centras, kuriame šie maištininkai iš naujo mokomi kaip sugrįžti į normalų gyvenimą, susirasti darbą bei atrasti pasitikėjimą savimi. Tam jie turi tris mėnesius. „Jūsų gyvenimo aprašymai nėra tušti, jūs turite gyvenimo patirtį“, – teigia centro darbuotojas, įkvėpdamas jaunuolius darbo paieškoms.
Centro darbuotojų laukia nemaži iššūkiai perauklėjant šiuos jaunus suaugėlius. Jakobas negali gyventi be alkoholio, Kelly tapo patyčių auka mokykloje, jos draugė augina vaiką ir niekada nedirbo. Pagrindinis „Rebels“ herojus – Janas, iš kalėjimo neseniai paleistas ir sunkiai savo pykčio priepuolius valdantis vaikinas. Nors ir kenčiantis dėl disleksijos, vaikinas svajoja tapti reperiu, tačiau nemoka skaityti (dar viena aliuzija į knygą „Jūnas“, kurioje pagrindinis herojus yra kamuojamas tokios pat problemos).
Kurdama „Rebels“ režisierė centre praleido daugybę valandų, kad įgytų jaunuolių pasitikėjimą. Sudėtingiausia, pasak Kari Anne Moe, buvo išspręsti filmo vizualinę pusę, nes veiksmas vyko nepalankioje geram kadrui aplinkoje – nuobodžiame dienos centre. Tačiau visam šiam reikalui pasitelkus operatorių Nilsą Petterį Lotheringtoną, „Rebels“ rezultatas tikrai geras. Vienintelis trūkumas – pernelyg saldi pabaigoje, kurioje beveik visi herojai laimingai įsidarbina ir pradeda normalų gyvenimą. Pritrūko kažkokios aštresnio prieskonio, kuris panaikintų nedidelę, tačiau vis tiek jaučiamą, tokių paramos centrų reklamą. Idėja kitam filmui – galbūt Kari Anne Moe sugalvos parodyti, kaip pagrindiniam „Rebels“ herojui sekasi po filmo pasirodymo? Rimtas reikalas, nes maištingasis Janas tapo savotiška žvaigžde Norvegijoje, o filmo pristatyme IDFA vaikinas netgi pademonstravo savo reperiškus sugebėjimus.
