„Kodėl plačiau mums neparodėte šios moters vidinio pasaulio, motyvacijos, kodėl nepakalbinote jos daugiau?“, – Amsterdamo tarptautinio dokumentinių filmų festivalio metu režisieriaus Audriaus Stonio paklausė salėje buvusi žiūrovė.
„Labai norėjau suprasti ir filme papasakoti, kokia yra šios mokslininkės atsiradimo kalnuose istorija. Tačiau visų filmavimo ekspedicijų metu ji išliko labai paslaptinga, nekalbi“, – atsakė A.Stonys, pridurdamas, kad 30 metų viena Kazachstano kalnuose gyvenanti ir dirbanti lietuvė mokslininkė Aušra Revutaitė netgi papriekaištavo režisieriaus komandai dėl jos vienatvės sutrukdymo.
Audriaus Stonio dokumentinis filmas „Moteris ir Ledynas“ („Woman and the Glacier“) prieš keletą dienų oficialiai pasauliui pristatytas Amsterdamo tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje IDFA. „Moteris ir Ledynas“ – tai istorija apie abu, tiek Aušrą, tiek apie jos trisdešimt metų apgyventą ir tyrinėjamą Kazachijos Tian Šalnio kalnuose esantį Tuiksu ledyną. Abu jie labai panašūs: monumentalūs, nekalbūs, paslaptingi. Kompaniją Aušrai palaiko geriausiais draugais tapę šuo ir katė, elektrą mediniam moters nameliui gamina benzininis generatorius, vanduo semiamas iš ištirpusio ežero ledo. Aušros kasdienybė – šalia esančio milžiniško ledyno matavimas, kurio duomenys siunčiami į stebėjimo centrą Almatoje. Kaip premjeros metu rimtai juokavo A.Stonys, visko gali būti, kad lietuvė mokslininkė net pergyvens Tuiksu ledyną, nes per 30 metų jis sumažėjo beveik per pusę.
Puikiai suprantu, kodėl „Moteris ir Ledynas“ pabaigoje žiūrovė A.Stoniui uždavė klausimą apie Aušros tylą. Visiems be galo įdomu, kodėl ši mokslininkė pasirinko vienišės gyvenimą kalnuose, kaip ji atsidūrė tenai, ar nesijaučia ji vieniša? Kokia jos vidinė filosofija? Visame filme jos tylą tesutrukdo keletu sakinių papasakota istorija apie bulvinius blynus, kažkada labai seniai iškeptus lietuvių alpinistams.
Tačiau kitaip ir negali būti. Mokslininkė Aušra seniai susitapatino, patapo vieniu su milžinišku kalnyno ledynu. Kalnai nekalba, nesipasakoja savo problemų. Ledas gyvena savo ritmu, jo slinkimas, šliuožimas žemyn, pavirtimas vandeniu negali būti apibūdinimas žodžiais. Kaip teigė A.Stonys, neplanuotai jis surado idealų mediumą savo filmo istorijos naratyvui. Tai senoviniu Kazachstano styginiu instrumentu grojęs vietinis muzikantas. Pasak pastarojo, jis savo muziką apibūdina spalvomis, A.Stoniui parinko geltoną. Ji labiausiai atitinka „Moteris ir Ledynas“ istoriją ir tapo vieninteliu filmo naratyvo pasakotoju.
Kuriant „Moteris ir Ledynas“ A.Stonio filmavimo grupė (operatoriai Audrius Kemežis ir Mindaugas Survila) į Kazachstaną vyko keturis kartus, kiekviena ekspedicija truko po 2 savaites. „Tai buvo labai sudėtingas filmavimas, nuolat turėjau vadovautis intuicija. Filmą kūrėme 3,5 tūkstančių metrų aukštyje esančiame Tuiksu ledyne. Ten prasideda vadinamoji kalnų „mirties zona“ – trisdešimčia procentų mažiau deguonies“, – teigė A.Stonys.
Filmo pristatymo pabaigoje A.Stonys pridūrė, kad visą tą laiką būdamas kalnuose su Aušra jis jautėsi kaip bažnyčioje. Galbūt todėl ir filmas išėjo toks monumentalus, natūraliai visus perkeliantis į meditacinę būseną, kurioje ledynų lūžimo ir slinkimo garsai užhipnotizuoja ir perkelia į kitą realybę.
—————————–
Praėjusią savaitę, lapkričio 16 d., prasidėjo vienas svarbiausių pasaulyje dokumentinio kino renginių – Amsterdamo tarptautinis dokumentinių filmų festivalis ir forumas IDFA. Iš viso šių metų festivalyje bus parodyta daugiau nei 300 filmų iš viso pasaulio, beveik šimtui iš jų – tai pasaulinė premjera. Be galo smagu kasmet IDFA pamatyti ir lietuviškų vardų. Be nuolatinio IDFA dalyvio A.Stonio premjeros „Moteris ir ledynas“, festivalio forume Giedrė Žickytė pristato kino projektą „Šuolis“, Marija Stonytė dalyvauja IDFA organizuojamoje akademijoje su savo projektu „Švelnūs kariai“.