„Du Kine“ archyvas
Šiais superherojų kine laikais, kai pagal komiksus pastatyti filmai pamažu tampa atskiru žanru, rodos, tėra trys būdai žiūrėti tokį kiną. Visų pirma, žinoma, galima jo nežiūrėti apskritai, ką, panašu, ir daro lietuviška kino auditorija, retai užpildydama kino sales. Na, o jei jau reikia rinktis šališką poziciją, tai superherojų filmai gali būti arba kinas, kurį žiūrėdamas turi prislopinti savo skeptiškumą, arba patirtis, kuriai atsiduodi beveik besąlygiškai ir vertini su gerbėjo entuziazmu. Naujausias mutantų serijos filmas yra puikiai šį kategorizavimą atitinkantis pavyzdys, kuris neprivers žiūrovų perklausti savo nuostatų apie superherojų franšizes, kaip tai padarė „Iksmenai: Praėjusios ateities dienos“ (X-Men: Days of Future Past, rež. Bryan Singer). Tačiau bus visai smagi patirtis tiems, kurie sėkmingai nuleis savo kritiško proto kartelę.
Tiesa, būtent pastarasis faktas, kad „Iksmenai: Apokalipsė“ (X-Men: Apocalypse, rež. Bryan Singer) nuleidžia savo kartelę po „Iksmenai: pirma klasė“ (X-Men: First Class, rež. Matthew Vaughn) ir po tos visą franšizę aukštyn kojom apverčiančios dalies, yra viena priežasčių, kodėl filmas pasitiktas ganėtinai kritiškai. Režisierius Bryanas Singeris iš nebemutuojančios franšizės prikėlęs naujus, gerokai labiau šių laikų komiksų realizmą atkleidžiančius vaizdus šį kartą negali pasiūlyti nieko ypač originalaus ar intriguojančio. Tai viso labo eilinė istorija apie megalomaną antagonistą blogiuką, kuris nori sunaikinti žmoniją ir sudaryti sąlygas naujai erai, kurioje viešpatauja mutantai. Ir jei tai skamba nuobodžiai pažįstamai – taip ir yra.
„Du Kine“ archyvas
Specialiais efektais gerokai perpildytame tęsinyje yra ir gerų dalykų. Aktoriai atlieka savo vaidmenis efektyviai, tačiau, su šiokia tokia nuostaba, reikia pripažinti, kad šįkart jaunoji karta, kaip Tye Sheridanas, Sophie Turner ir Kodi Smit-McPhee, neretai nustelbia franšizės veteranus Jeniffer Lawrence, Nicholą Houltą, Jamesą McAvoy ar net tą patį Michaelį Fassbenderį, kuris, reikia pripažinti, ima pabosti su savo amžinai traumuojančia ir negailestinga patirtimi. Čia turbūt kaltę reiktų suversti sadistams scenaristams, kurie visais įmanomais būdais bando sukurti priežastis Magneto personažui stoti į antagonsitų pusę. Tačiau tai neretai atrodo dirbtinai ir nenatūraliai (kaip šiame filme blogiuką iššaukianti scena). Tiesa, veteranų dėlei, svarbu pridurti, kad jaunųjų aktorių istorijos linija yra gerokai guvesnė, šviežesnė ir akivaizdu, jog filmo kūrėjai nori atverti kelią šioms žvaigždutėms, kai tik baigsis kontraktai su Holivudo mutantais.
Išskirtinio paminėjimo vertas Quicksilver personažas, kurį įkūnijantis aktorius Evanas Petersas pamažu tampa vienu sėkmingiausių pasirinkimų. Po „Iksmenai: Praėjusios ateities dienos“ scenos, kuri vienareikšmiškai tapo įsimintiniausia filmo scena, šįkart ir vėl Greitasis sidabras tampa filmo pažiba su savo dar didesne, dar ryškesne ir dar juokingesne scena. Tačiau kartu ši scena tampa ir tam tikra kliše, nes tas pats Bryanas Singeris tai jau rodė anksčiau, todėl ji nebesukelia tos nuostabos. Šis pavyzdys puikiai tinka ir visam filmo, kaip matytos ir pabodusios patirties, apibendrinimui. Kažkas, kas buvo sėkminga, bandyta pakartoti dar sykį. Tik šįkart su daugiau veikėjų ir daugiau mini siužetinių linijų, pamažu ir visai nejučia užsikrečiant batmanvsupermenitu.
„Du Kine“ archyvas
Būtent perpildyta veikėjais istorija, kurių kiekvienas turi gauti šiek tiek eterio šviesos, išskaido bendrą tėkmę į šiek tiek juntamai dirbtiną darinį, kurio negalima niekaip pavadinti sklandžiu ir darniu. Nors kryptis, kuria kūrėjai eina, kaip jau ir minėjau, aiški – sukurti dar vieną trilogiją, tačiau jos įgyvendinimas yra nuviliantis. Po „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ (Captain America: Civil War, rež. Anthony Russo, Joe Russo) sėkmės, sujungiant net 12-ka veikėjų į vieną, akivaizdžiai strategišką, tačiau sklandžią istoriją, šis istorijų kratinys neretai perpildo žiūrovo kantrybės taurę, kaip jau ir minėtieji gigantomaniški specialieji efektai.
Kai scenarijų parašo ir patį filmą režisuoja tas pats žmogus, kuris sugebėjo savo pirmaisiais filmais visiškai revoliucionuoti „Iksmenų“ alternatyvaus laiko tėkmę, sunaikinant prieš tai egzistavusias filmų istorijas, kurių dauguma tikrai nėra geros, imi tikėti šio išradingo vizionieriaus potencialu. Ir kai šis potencialas yra išreiškiamas dar viena garsia, triukšminga, gerokai hiperbolizuota ir nuobodžia istorija, lieka skėsčioti rankomis. Galbūt kūrybiškai išsikvėpta? Galbūt tai tėra intarpas, o ateitis pilna jaudulio ir originalumo? Tikriausiai ne. Bet laikas parodys.
„Du Kine“ archyvas
Kol kas dera pabrėžti, kad žmonės, kurie nesigilino į šio filmo pirmtakus, liks visiškai pasimetę ir neretai klaus, ką reiškia ši scena ar šis veikėjas. Jiems telieka palinkėti filmą sekti kaip eilinę blogio prieš gėrį istoriją, kurioje tėra keli pilki tonai.
Tikruosius filmo gerbėjus galbūt šiek tiek priblokš istorijos paprastumas, tačiau šališkas entuziazmas turėtų pakankamai apakinti, jog būtų nepastebėtos gausios filmo struktūros ir istorijos spragos. Na, o skeptikams, kaip aš, kurie nieko ir nesitikėjo, lieka svajoti apie tas dienas, kai „Iksmenai: Praėjusios ateities dienos“ buvo gaivinančiai šviežios ir verčiančios mąstyti apie alternatyvias laiko tikroves.
Filmo anonsas:
