Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” komanda toliau tęsia keliones po pasaulyje vykstančius kino festivalius, rinkdami programą ateinančiam 2014-ųjų festivaliui. Rugpjūčio viduryje vykęs tarptautinis Lokarno kino festivalis Šveicarijoje pasižymėjo ypač „arthauzine“ konkursine programa ir ilgos trukmės filmais nugalėtojais.
“Nenuostabu, kad „Auksiniu leopardu“ ir devyniasdešimties tūkstančių frankų piniginiu prizu apdovanotas bene labiausiai eksperimentinis pagrindinės konkursinės programos filmas „Mano mirties istorija“ (Historia de la meva mort, Albert Serra, Ispanija, Prancūzija, 2013). Nors tai tik ketvirtas režisieriaus Alberto Serra filmas, jis jau senokai yra pasiskelbęs geriausiu Ispanijos režisieriumi bei yra kino kritikų numylėtinis. Šis žmogus mėgsta kurti labai ilgus filmus, mėgsta ilgus kadrus, montažas labai minimalistinis, gretina dokumentiką ir fikciją, sistemingai renkasi tik neprofesionalius aktorius bei pritaria R. Polanskio frazei, jog „intelektualus aktorius – tai paradoksas“, “ – Lokarno nugalėtoją apibūdina “Kino pavasario” programos sudarytoja Santa Lingevičiūtė. Pasak jos, A. Serra įdomus tuo, kad nekenčia kamerų ir filmavimo, jo filmai būna improvizuoti. Jis taip pat niekina britų kiną, žavisi Aleksandru Sokurovu ir sutinka su juo, jog Quentinas Tarantino yra idiotas. Jam, kaip ir Sokurovui, kinas yra šventas dalykas, o, anot Serra‘os, Tarantinas tokią kino sampratą diskredituoja.
Filmas „Mano mirties istorija“ tai aliuzija į Džakomo Kazanovos memuarus „Mano gyvenimo istorija“, o pagrindinis filmo personažas ir yra Kazanova, tačiau atsiranda ir Drakula. Kaip sako pats režisierius, jam patinka eksperimentuoti, nors kartu atsiranda ir didesnė galimybė jog projektas nepasiseks, tačiau nesėkmė ir yra didžiausias kūrybinis variklis. Drakula ir Kazanova – iš visiškai skirtingų epochų, tai istorinis neatitikimas, o tai jau yra didžiulė problema, tad A. Serra užsibrėžė sau tikslą šią problemą išspręsti. Nors „Mano mirties istorija“ buvo apdovanotas pagrindinu prizu, juosta jau spėjo susilaukti mišrių recenzijų: vieni filmą vadina šedevru, kiti visiškai jį niekina. Nemažai kino kritikų darbą vadina filmu-iššūkiu, kritikuoja jo trukmę, manierizmą, eksperimentavimą. Tačiau A. Serr‘ai tai nė motais. Jo nuomone ilgi filmai šiandien – labai svarbu. Ypač todėl, kad žmonės nebejaučia laiko, viskas kuriama lengvam vartojimui, kad vartotojas neimtų nuobodžiauti. Jo manymu reikia mokytis iš naujo pajausti laiko tėkmę, tam tikrų dalykų trukmę.
Specialusis žiuri prizas atiteko dar vienai ilgiu konkuruojančiai su „Mano mirties istorija“ juostai „Kas dabar? Primink man“ (E Agora? Lembra-me, Joaquim Pinto, Portugalija, 2013). Tai poetinė savo paties, šiuo atveju režisieriaus Joaquimo Pinto, gyvenimo dokumentacija. J. Pinto jau dvidešimt metų yra ŽIV nešiotojas. Jis nusprendžia tapti bandomuoju triušiu ir įsitraukia į klinikinius dar nepatentuoto vaisto tyrimus bei poveikį žmogaus organizmui. J. Pinto tikslas buvo ne tik užfiksuoti tyrimų procesą, bet ir noras atsiminti praeitį, nes jį pradėjo kamuoti išsitrinanti atmintis. Tad palaipsniui trijų valandų trukmės autoportretas tampa meno kūriniu.
Geriausiu režisieriumi išrinktas Hong Sang-soo už filmą „Mūsų Sunhi“ (U ri Sunhi, Hong San-soo, Pietų Korėja, 2013). „Kino pavasario“ žiūrovams režisierius jau žinomas iš filmo „Kitoje šalyje“, kuris buvo rodytas šiais metais “Kino pavasaryje”.
Geriausia aktore buvo pripažinta ir „Sidabirniu leopardu“ apdovanota Brie Larson, pagrindinį vaidmenį sukūrusi labai jautrioje Destino Crettono juostoje „Short Term 12“ (JAV, 2013). Geriausiu aktoriumi tapo perujietis Fernando Bacilio nusifilmavęs Danielio ir Diego Vega‘ų filme „Nebylys“ (El mudo, 2013). Aktoriui teko tikrai sunki užduotis, nes turėjo persikūnyti į nebylį ir du trečdalius filmo reikšti savo emocijas be žodžių.
Paralelinėje konkursinėje programoje „Auksinį leopardą“ pelnė Pacho Velezo ir Stephanie Spray juosta „Manakamana“ (Nepalas, JAV, 2013). Manakamanos šventykla įsikūrusi aukštai Nepalo kalnuose, o kasdien funikulieriumi į ją keliasi šimtai piligrimų. Režisieriai būtent tą kėlimosi procesą ir fiksuoja: kamera įtaisyta viename iš funikulierių, kuris nesustodamas vežioja aukštyn ir žemyn įvairaus amžiaus žmones ir net gyvūnus. Idėja labai originali, tačiau konceptualaus filmo formatas labiau tinka kokia šiuolaikinio meno parodai, nes dramaturgijos visiškai nėra. Žiūrovas priverstas beveik dvi valandas žiūrėti į veidus žmonių, kurie jaučiasi nejaukiai dėl kameros, nieko nešneka ir stengiasi žiūrėti kažkur už objektyvo.
Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje atrinktus filmus žadama pristatyti ir Lietuvos žiūrovams 2014-ųjų kovą festivalyje “Kino pavasaris”.
Apie festivalį:
Vilniaus tarptautinis kino festivalis (VTKF) „Kino pavasaris“ – tai didžiausias kino renginys Lietuvoje, pritraukęs daugiau nei 80 tūkst. žiūrovų, ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Šiemet „Kino pavasaryje“ buvo parodyta apie 230 filmų, kuriuos festivalio atstovai atrinko, per metus aplankę daugiau nei 20 tarptautinių festivalių: Kanų, Berlyno, Venecijos, Toronto, San Sebastiano, Karlovy Vary, Sandanso, Roterdamo, Sarajevo ir kitų.
Daugiau informacijos: www.kinopavasaris.lt