Šių metų rugsėjį amerikiečių grindcore* grupė „Pig Destroyer“ išleido albumą pavadinimu „Head Cage“ (liet. „Galvos narvas“). Vyrukai turi humoro jausmą, tad sugebėjo išleisti ir marškinėlius, skirtus šiam albumui su tikrai smagiu dizainu. Tiems, kas patingėjo paspausti nuorodą, trumpai apibūdinsiu – marškinėliuose yra matoma visiems žinomo aktoriaus Nicolo Cage‘o galva narve, aplink kurį zvimbia vabzdžiai, taip visai nesubtiliai nurodant į vieną jau klasika tapusių scenų iš labai blogos „Karklų žmogaus“ (The Wicker Man, 2006) adaptacijos.
Šitoks N. Cage‘o panaudojimas tarytum susumuoja tai, kokioje padėtyje šiuo metu yra garsiojo Coppolų klano** atstovas. Pradėjęs savo karjerą kaip daug žadantis aktorius, N. Cage‘as jau 31 metų savo kišenėje turėjo „Oskarą“ kaip vyras aktorius už savo vaidmenį tragiškoje dramoje „Paliekant Las Vegasą“ (Leaving Las Vegas, 1995). Prieš tai išėjo ir nemažai liaupsių susilaukęs neo-noir filmas „Redrokas“ (Red Rock West, 1993) bei komedinis miuziklas „Pamišę“ (Moonstruck, 1987), padarę N. Cage‘ą gana įžymiu. Ko daugiau ir benorėti, ar ne?
Situacija pradėjo keistis artėjant 2000-iesiems. Laimėjęs „Oskarą“, N. Cage‘as pasuko į veiksmo ir kitus meinstryminius žanrus, kurie pakeitė ir jo vaidinimo stilių. Kai kas sako, jog tai galėjo nutikti dėl nesusitvarkymo su asmeniniais demonais, finansinėmis problemomis (privertusiomis imtis bet kokių projektų). Kiti mėgsta užsiminti apie keistą N. Cage‘o vaidybos technikos sistemą, kurią pastarasis yra pavadinęs naujuoju šamanizmu (Nouveau Shamanic), kad ir ką tai reikštų. Visada buvęs gana ekscentrišku, ką galima pamatyti jau vertoje dėmesio „ankstyvojo“ N. Cage‘o 1988 m. komedijoje „Vampyro bučinys“ (Vampire‘s Kiss), N. Cage‘as įjungė dar aukštesnę pavarą. Gavome štai tokių dalykų, tačiau tai ne viskas. Šalia japoniškų reklamų verta paminėti ir tokius filmus kaip „Uola“ (The Rock, 1996), „Dviveidis“ (Face/Off, 1997) ar „Kalinių lėktuvas“ (Con Air, 1997). Visi šie filmai turi jau „benuprotėjantį“ N. Cage‘ą ir visi jie yra 90-aisiais augusios kartos kultiniai favoritai.*** Buvęs indie filmų aktorius pasuka į didelius blockbusterius ir ten uždirba gerus pinigus. Nieko naujo, tiesa?
Pagalvokite dar kartą. Pasirodo, jog būtent po 2000-ųjų ateina tikroji „brandžiojo“ pono Cage‘o valanda. Taip nutinka toli gražu ne dėl filmų kokybės – jei atsidarysite „Rotten Tomatoes“, pamatysite, jog N. Cage‘o filmai toli gražu nėra numylėti kritikų. Net ir žiūrovai daugeliu atvejų pripažįsta, jog didelė jų dalis yra totalus š. Tačiau, nepaisant visko, N. Cage‘as išlieka kaip niekada energingas bet kuriame filme, kuriame pasirodo. Tai jam sukūrė ir užtvirtino tikrą kultinio pamaiviško (angl. campy) vaidinimo meistro titulą. Kad ir koks N. Cage‘o filmas būtų blogas, jūs greičiausiai pernelyg nesikeiksite dėl to, ką jame daro N. Cage‘as. Pastaraisiais metais šį aspektą pradeda suprasti ne tik žiūrovai, tačiau ir kai kurie režisieriai. Dėl to N. Cage‘ui ir toliau netrūksta darbo, nepaisant visų keistų istorijų, supančių jo gyvenimą.
N. Cage‘o populiarumas nepaisant filmų kokybės išlieka turbūt būtent dėl to, jog jis visada su savo vaidyba lekia 250 km/h greičiu. Todėl nepaisant visko, jis visada pritrauks dėmesį prie bet kokio naujo N. Cage‘o projekto, neatsižvelgiant į tai, jog snobai ir kritikai jį įvardija kaip „muštą kortą“ (angl. washed-up) aktorystės prasme.
Kodėl aktorius, kurio filmai pastaruosius du dešimtmečius toli gražu nėra kinematografiniai šedevrai, vis dar sukelia tokį susidomėjimą? Kodėl juo turbūt tebebus domimasi, net kai jis pasimirs ir pagal savo norus bus palaidotas savo piramidėje Naujajame Orleane? Į šiuos klausimą galėtų padėti atsakyti trumpa istorija.
2010 m. aktorius, kalbėdamasis su garsiuoju amerikietiškų šou vedėju Davidu Lettermanu, papasakojo apie savo katiną Lewisą. Pasirodo, jog kažkada šis katinas, sumaišęs N. Cage‘o stebuklingus grybus su katžole, juos… surijo. Ką padarė tai pamatęs N. Cage‘as? Jo nuomone, vienintelis moralus sprendimas minėtoje situacijoje buvo prisijungti prie savo augintinio suvalgant grybų. Kaip teigia aktorius, po to jis valandų valandas gulėjo savo lovoje ir spoksojo į Lewisą. Lewisas, gulėdamas ant rašomojo stalo tame pačiame kambaryje, darė tą patį Nicolo atžvilgiu. Galiausiai paaiškėjo, kad bendra patirtis abu labiau suartino. „Neturėjau jokių abejonių, kad jis yra mano brolis“, – pasakojo N. Cage‘as apie eksperimento pasekmes. Šis pasakojimas turbūt iliustruoja faktą, jog jis gyvena savo paties pasaulyje su savitais standartais. Tai yra narvas, kuriame N. Cage‘as save užsidarė savanoriškai. Tai ne visada yra gerai (ką rodo ir kai kurios jo asmeninio gyvenimo istorijos), tačiau tai jį visada išlaikys įdomiu personažu didžiajame ekrane.
Ta proga – kelios (tarp jų ir, tikiuosi, kelios šiek tiek mažiau žinomos) rekomendacijos, leidžiančios tinkamai paminėti N. Cage‘o talentą arba beprotybę (pasirinkti skaitytojui). Joms sąmoningai yra pasirinkti filmai iš „brandžiojo“ N. Cage‘o filmografijos periodo (nuo 2000-ųjų iki dabar), kurioje neišeina (o ir nereikėtų) atsikratyti mąstymo „blogai, kad net gerai“. Gero žiūrėjimo „Įniršio Narve“ (angl. Cage Rage).
- „Karklų žmogus“ (Wicker Man, 2006)
Šis filmas, kuriuo buvo bandoma perdirbti 1973-ųjų metų klasika tapusį to paties pavadinimo Robino Hardy siaubiaką, pats tapo savotiška klasika. Tačiau klasika jis tapo ne dėl savo gerumo. Priešingai. Tai yra tikrai nekoks perdirbinys, kuriam neturėtumėte švaistyti savo laiko… Jeigu jame nebūtų N. Cage‘o. Nuo kumščiavimosi persirengus meškos kostiumu iki dramatiško bičių sutikimo, būtent jo pasirodymas šiame filme bus prisimenamas ne vienerius metus. Ir būtent dėl jo verta „Karklų žmogų“ pamatyti, net jei tai ir yra bene žinomiausias filmas šiame trumpame sąraše.
- „Tamsos Baikeris“ (Ghost Rider, 2007)
Čia yra tas blogasis „Marvel“ filmas, kurį man žiūrėti buvo daug smagiau nei bet kurią „Dead Pool“ ar „Geležinio žmogaus“ juostą. N. Cage‘as čia vaidina Džonį Bleizą (Johnny Blaze), motociklininką kaskadininką, kurį apsėda pragaro baikerio dvasia. Skamba kvailai? Tikrai taip ir yra, tačiau šis filmas, kaip ir jo 2012-ųjų metų tęsinys, yra pilnas aktorystės keidžizmų, kurie padaro šiuos prastokai įvertintus filmus juokingais ir smagiais. Pats N. Cage‘as turbūt įdėjo ir papildomų pastangų, kadangi yra didžiulis Tamsos Baikerio komiksų fanas (kūrėjai turėjo paslėpti ant jo rankos ištatuiruotą degančią kaukolę), kuris filmavimo metu vaikščiojo užsidėjęs voodoo kaukę ir pasiėmęs „mistinius objektus“ tam, kad galėtų „sugerti energiją“.
- „Blogas policininkas“ (Bad Lieutenant: Port of Call New Orleans, 2009)
N. Cage‘as IR Werneris Herzogas?! Tempk ję če! Vienas kiečiausių (tikrąja to žodžio prasme) paskutinių dešimtmečių režisierių W. Herzogas nepabijojo N. Cage‘o ugnies ir sukūrė vieną smagesnių pastarojo dešimtmečio nusikaltėlių dramų, kuri buvo ne tik gerai įvertinta, tačiau leido ir pasiautėti N. Cage‘ui. Filme aktorius vaidina policininką Terencą Makdoną (Terrence McDonagh), kuris po vieno incidento tampa priklausomas nuo Vikodino, kokaino, marihuanos ir dar velniai žino ko. Galite nujausti, kaip tai atrodo ekrane. Čia rekomendaciją ir paliksiu.
- „Piktas vairuotojas“ (Drive Angry, 2011)
Pragaras, pasirodo, yra vieta, kurioje yra laikomi visi „kiečiausi šikniai“, kada nors vaikščioję Žemės paviršiumi. Vienas iš jų yra Džonas Miltonas (N. Cage‘as). Džonas, tupėdamas pragare, sužino, kad jo nužudytos dukters kūdikis Žemėje buvo pagrobtas religinio kulto. Ką jis padaro? Pavagia ginklą iš asmeninės Šėtono kolekcijos (žinoma), pabėga iš pragaro ir pradeda šaudyti visus okultistus. Jį tuo pat metu persekioja ir Šėtono Buhalteris (Williamas Fichtneris), turintis sugrąžinti Džoną į pragarą. Tipinę Cage‘o beprotystę čia puikiai papildo W. Fichtnerio pasirodymas, padarantis filmą dar smagesniu. Šiek tiek nepelnytai primirštas veiksmo filmas.
- „Mendė“ (Mandy, 2018)
Režisierius Panosas Cosmatosas mano akiratin pateko su fantastiniu siaubo filmu „Už juodosios vaivorykštės“ (Beyond the Black Rainbow, 2010). Tai buvo audiovizualiai labai patrauklus filmas, kurį visiškai sužlugdė begalinis tam metui būdingas hipsteriškas pretenzingumas, pavertęs visą bandymą mėšlo krūva. Todėl per daug iš šio jauno režisieriaus nebesitikėjau iki kol pasirodė pirmieji atsiliepimai apie šių metų „Mendę“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka N. Cage‘as. Pavadintas ne tik estetiniu šedevru, tačiau ir vienu geriausių N. Cage‘o kada nors sukurtų vaidmenų, ažiotažas pritraukė dėmesį.
Peržiūrėjus filmą galima drąsiai sakyti, jog visas entuziazmas nebuvo be reikalo. P. Cosmatosas tebelieka estetinis vizionierius (filmo vizualika yra nuostabi), o tuo pat metu ir nepataisomai pretenzingas. Tačiau šiuo atveju jį gelbsti autoironiškas exploitation ir B kino atradimas bei, žinoma, N. Cage‘as. Šėtoniškas hipių kultas? Įtraukta. Pragaro baikeriai, pametę galvas nuo LSD? Įtraukta. Kruvinas kerštas su absurdišku smurtu? Įtraukta. N. Cage‘as einantis iš proto mūsų akyse? Žinoma. Kaip matote, tai yra nuostabus kokteilis.
P. Cosmatosas savo antruoju filmu pataiko į dešimtuką ir sukuria tai, ką galima pavadinti bulvarinio (angl. pulp) kino „Apokalipse dabar“. Vizualiai įspūdingas (šįkart ne be ironijos) „Mendė“ yra puikus mišinys, sudarytas iš Nicolo Windingo Refno estetikos ir pretenzijos (bet tikrai ne taip blogai kaip „Neoniniame demone“), geresnių Robo Zombie filmų exploitation prieigos ir tiesiog puikiai pamaiviško, tačiau vietomis ir emocionaliai stipraus N. Cage‘o pasirodymo su tiesiog vyšnia ant torto – puikiu per anksti šį pasaulį palikusio islando Jóhanno Jóhannssono garso takeliu.
Labai gaila, jog Lietuvos kino teatruose šis filmas buvo rodytas vos kartą praeitą savaitę vykusio „Siaubo maratono“ metu.**** Jei tik atsiras proga, „Mendė“ yra verta dėmesio, ir ne tik dėl N. Cage‘o.
BONUS. Geriausias N. Cage‘o filmas (neskaitant „Supermeno“), kuris taip ir neįvyko:
* Kam įdomu – lietuviški šio žanro vėliavnešiai yra nuostabieji Faršas.
** Tikrasis aktoriaus vardas yra Nicolas Kim Coppola. Jis taip pat yra garsiojo režisieriaus Franciso Fordo Coppolos sūnėnas.
*** Tarp jų atsiranda ir kuklus šio straipsnio autorius.
**** Tai yra kitas klausimas, reikalaujantis atskiro aptarimo kalbant apie siaubo ir kito panašaus kino kultūrą mūsų šalyje.