Kino teatro „Skalvija“ archyvas
Visada žavėjausi subtiliu prancūzišku kinu, todėl nusprendžiau pamatyti „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose rodomą Erico Rohmerio filmą „Mano naktis su Mod“ (Ma nuit chez Maud, 1969). Patį režisierių kinotyrininkas Lukas Brašiškis pristatė kaip vieną paslaptingiausių kino kūrėjų. Viena priežasčių galėtų būti ta, kad Ericas Rohmeris nėra tikrasis jo vardas. Taip jis pasivadino todėl, kad augo konservatyvioje šeimoje, kurioje kinas nebuvo pripažįstamas. Spėjama, kad Rohmerio tėvai galbūt taip ir nesužinojo, kad jų sūnus buvo režisierius.
Kalbant apie filmą, „Mano naktis su Mod“ priklauso šešių dalių ciklui „Moralinės pasakos“, kuris ir išgarsino E. Rohmerį pasaulyje ir buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas. Siužete pasakojama apie 34-erių metų kataliko Luji gyvenimą. Veikėjas, pragyvenęs nemažai laiko užsienyje, sugrįžta į Prancūziją ir apsigyvena Klermonte. Čia jis dirba inžinieriumi ir kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, kurioje taip pat lankosi ir jam patinkanti moteris. Vieną vakarą atsitiktinai sugalvojęs nueiti į restoraną, ten netikėtai sutinka seną mokyklos laikų marksistą draugą Vidalį (Antoine Vitez), kuris vėliau jį nuveža aplankyti neseniai su vyru išsiskyrusios draugės Mod. Vakarui eigai pakrypus kiek kita linkme, Luji lieka nakvoti žavios brunetės bute ir bando atsispirti jos pagundoms.
Filmas išsiskiria tuo, kad jame gausu intelektualių dialogų apie filosofiją, religiją ir ideologiją. Jie lengvai įsipina tarp buitinių scenų ir atrodo tarsi paprasti, kasdieniški pokalbiai, o įdomesnius juos daro dar ir tai, kad nuolatos tarpusavyje kalba skirtingų įsitikinimų žmonės. Gan didelis dėmesys kreipiamas į katalikybę: filmuojamos ilgos mišių scenos, dažnai dialoguose užsimenama apie bažnytinę santuoką, ištikimybę, šventumą. Tam tikriausiai įtakos darė tai, kad režisierius pats augo katalikiškoje šeimoje ir kiekvieną sekmadienį lankė mišias. Taip pat diskusijose apie filosofiją beveik visada minimas Paskalis ir jo veikalai, mintys apie religiją, matematiką. Įdomu ir tai, kad Paskalis, kaip ir Luji, gyveno Klermonte ir buvo jensenistas, kaip dažnai kitų veikėjų yra vadinamas ir pagrindinis veikėjas.
Kino teatro „Skalvija“ archyvas
Nors filme nėra daug scenų ir didelio veiksmo, tačiau jame galima įžvelgti konfliktą tarp Luji jausmų ir jo įsitikinimų. Pirmo susitikimo su Mod metu jis stengiasi būti jai abejingas: sėdi per atstumą, nuolat jai prieštarauja, bando provokuoti. Tačiau taip ir nesugeba išvažiuoti namo ir lieka miegoti vienoje lovoje. Nors Luji ir jaučia potraukį Mod, jis pasirenka suvilioti kitą moterį, jauną katalikę, biologijos studentę Fransuaza (Marie-Christine Barrault), kurią stebėdavo sekmadieniais bažnyčioje. Jam tai paprastesnis ir mažiau problemų keliantis variantas, atitinkantis jo susikurtą tikinčiosios moters idealą.
Man šiame filme labiausiai įstrigo dialogai, kuriuose galima išgirsti įdomių minčių ir pastebėjimų. Tai turėtų patikti žmonėms, kurie mėgsta intelektualų, nedirbtiną kiną. Taip pat viso seanso metu mane žavėjo Maud vaidmenį atlikusios aktorės Françoise Fabian vaidyba. Jos personažės akių žvilgsniui, atrodo, negalėtų atsispirti joks vyras. Vienu metu ji galėdavo flirtuoti, bet taip pat ir išlikti intelektualia moterimi, su kuria kalbėtis niekada neatsibostų. Galbūt šis filmas dabar ir nebėra aktualus religiniais, moraliniais klausimais, tačiau vis tiek jame galima rasti kažką artimo sielai. O jeigu to padaryti nepavyktų, pasidžiaukite aktorių vaidyba ir per daug nebandykite suprasti visų dialogų. Tiesiog mėgaukitės filmu, tarsi skanautumėte aukščiausios rūšies vyną.
Filmo ištrauka: