Sukurta COPILOT
Virtuali realybė (toliau VR) yra technologija, kuri dėl specialių akinių bei pultų vartotojui leidžia išgyventi iliuziją, kad jis arba ji ne tik atsiduria naujoje (virtualioje) erdvėje, bet ir gali tai aplinkai daryti įtaką. Kitaip sakant, priklausomai nuo VR kūrinio, vartotojai gali judėti virtualioje erdvėje, keisti žiūrėjimo perspektyvą ir net paveikti atskirus virtualius objektus. Tai yra labai efektyvi technologija, kai norima sukurti išties įtraukiantį kinematografinį potyrį. Tačiau, kaip jau buvo minėta ankstesniuose šios serijos tekstuose, VR ir VR 360° nėra tapatu.
360° yra turinys, kuris leidžia vartotojui žvalgytis aplinkoje, tačiau žiūrovas neturi galios niekaip paveikti nei istorijos, nei erdvės. Kaip jau buvo minėta ankstesniame tekste, iš pirmo žvilgsnio 360° gali atrodyti kaip ženkliai prastesnį potyrį suteikianti technologija. Tačiau tai būtų toks pats klaidingas požiūris, kaip ir manyti, kad tradicinis kinas yra prastesnė pasakojimo technologija nei VR. Jokia technologija savaime nėra prastesnė ar pranašesnė nei kitos. Viskas priklauso nuo kūrėjų gebėjimo suvokti konkrečios technologijos galimybes bei trūkumus ir sukurti istoriją, kuri gebėtų sukelti stipriausią emocinį poveikį žiūrovui.
Sukurta COPILOT
Pavyzdžiui, nors VR technologija leidžia kino kūrėjui sukurti potyrį, kuriame vartotojas turėtų laisvę judėti bei paveikti aplinką, tačiau, jog potyris būtų patogus bei estetiškai malonus, kūrėjai turi labai stipriai remtis animacija. Kitaip sakant, šiuo metu VR technologija vis dar turi labai ribotas galimybes sukurti interaktyvų potyrį fotorealistiškoje aplinkoje. Tiesa, labai tikėtina, kad ši situacija ateityje pasikeis, bet bent šiuo metu fotorealistiškos aplinkos sukūrimas pasitelkus animaciją yra paprasčiausiai ekonomiškai nepateisinamas.
360° technologija, atsisakydama interaktyvaus judėjimo bei sąveikavimo su aplinka, panaikina bet kokius apribojimus naudoti filmuotą medžiagą. Nors 360° turinys gali būti ir animacinis (šiuo metu yra jau nemažai animuoto turinio, kuris visiškai išnaudoja 360 laipsnių galimybes), tačiau būtent su šia technologija galima dokumentuoti tikro pasaulio turinį. Sunku rasti tinkamus žodžius, kurie liestų tinkamai apibūdinti, kokią neįtikėtiną galią turi 360° technologija nukeliant žiūrovą į pasaulį, apie kurį niekada net nesusimąstei.
Sukurta COPILOT
Pavyzdžiui, vienas 360° kino kūrinys gali nukelti žiūrovą į jūros dugną, kuriame galima per ištiestos rankos atstumą „paplaukioti“ tarp tropines faunos, kuri variuoja savo dydžių nuo delno iki mažo automobilio. Arba atsidurti savanoje ir pabuvoti prie pat didžiųjų kačių plėšrūnų. Ar pasižvelgti į pasaulio horizontą nuo vieno iš didžiųjų kalnų viršūnių. O gal yra troškimas pamatyti, kokia nyki ir neaprėpiama yra Pietų ašigalio sniego dykumą. Nesvarbu, kokį 360° vaizdo turinį bežiūrėčiau, galiu drąsiai teigti, kad visi šie išvardinti reginiai suteikė potyrį, kokio niekada nesitikėjau užsidėsiantis VR akinius.
Tačiau vaizdai, privertę mane užmiršti tikrovę ir tiesiogine žodžio prasme atvėpinti savo žandikaulį, buvo nusprendus pažvelgti į 360° turinį, užfiksuotą iš tarptautinės kosmoso stoties. Nors žemės nuotraukų iš kosmoso esu matęs ne vieną, tačiau būtent tada, kai pamačiau aušrą, lėtai judančia per mūsų žemės paviršių, pajutau lengvą šiurpuliuką.
Sukurta COPILOT
Kitas momentas, kuris privertė mane akimirkai užmiršti likusį (tikrąjį) pasaulį, buvo žiūrint į Marso paviršių, kurį užfiksavo vienišas akmenis tyrinėjantis NASA robotas. Tiesa, filmo pradžioje pateiktas reginys nebuvo įspūdingas – pamenu, mintyse tesugebėjau išspausti tokį atmestiną „tai štai kaip atrodo Marsas“ mintį ir pradėjau ieškoti kito 360° turinio peržiūrai (atsidariau langą su kitais vaizdo filmais, kol Marso paviršius toliau liko mano matymo lauke). Kai mano žvilgsnis vos sekundei grįžo atgal į raudonosios planetos paviršių, supratau, kad stebiu Marso saulėlydį, kuris greitai pavirto į tikrą nuostabą bei pasigerėjimą iššaukiančia žvaigždėtą naktį. Tą akimirką užmiršau viską ir beveik nemirksėdamas žvalgiausi aplinkui iki pat filmo pabaigos.
Visgi momentas, kuris privertė mano širdį plakti greičiau, buvo dokumentinis trumpametražis filmas apie mažas pabaisas. Jame stebėjau dviejų vorų mirtiną susidūrimą. Tačiau potyris, kurį patiri stebėdamas televizorių, ir potyris, kurį pajunti su VR akiniais, stebėdamas šalia tavęs lėtai judantį beveik 3-ių metrų dydžio vorą, yra gerokai, turiu omenyje gerokai, skirtingas dalykas.
Tačiau pastarojo filmo akimirka, kuri man dar ilgai nedings iš atminties, buvo vieno voro pasiruošimas šokti ant kito siekiant suleisti mirtinus nuodus. Kino kūrėjų pasirinktas kameros kampas nemažą dalį filmo (o galbūt vos porą sekundžių) rodė vorą stovint tiesiai prieš mane.
Sukurta COPILOT
Taigi, kol aš (beveik nejudėdamas) sėdžiu ant kedės realiame pasaulyje ir stebiu pro man ant akių uždėtus virtualius akinius į vorą, kuris (lyginant su manimi) yra kelių metrų dydžio. Vorą, kurio kiekvieną plaukelį matau ir galiu nesunkiai pastebėti, kaip įsitempia jo kūnas rengiantis jam šokti. Vienintelė mintis, kuri tuo metu vis sukasi mano galvoje, jei tas voras šoks į mane – jokių būdu negriūti iš kėdės ir nerėkti mažo vaiko balsu. Iš karto po jos eina antra mintis – jei kino kūrėjai išties parodys, kaip voras šoką į kamerą, – aš jiems niekada neatleisiu. Kaip šis filmas baigėsi, neišduosiu, bet labai rekomenduoju jį pažiūrėti patiems.
Taigi, 360° technologijos „supergalios“ pasižymi tuo, kad ji gali perteikti tikrą – autentišką – gyvenimą. Dar daugiau, ši technologija gali nukelti žiūrovą į erdves, kurios yra sunkiai pasiekiamos ar net pavojingos ir prisiliesti prie realybės, kuri egzistuoja visai šalia mūsų. Todėl nenuostabu, kad ši 360° technologija vis dažniau sėkmingai panaudojama dokumentinio kino turiniui kurti. Kadangi apie interaktyvią kino dokumentiką bus kalbama atskirame straipsnyje, užteks užsiminti tiek, kad vis daugiau dokumentinio kino kūrėjų atrandą 360° technologiją ir pradeda suvokti, kokią galią ji turi paveikti kino žiūrovą.
Svarbu pabrėžti, kad VR 360° technologija geba pasiekti labai įdomių rezultatų ne tik su dokumentika, bet taip pat ir pateikiant išgalvotas istorijas. Tiesa, šiuo atžvilgiu viskas dar daugmaž eksperimentų lygmenyje. Taip yra dėl to, kad labai sunku sukurti įtraukiantį turinį, kai negalima judinti kameros, paslėpti mikrofonų bei apšvietimo. Jau neminint, gebėjimo valdyti žiūrovo žvilgsnio. Išimtis tėra vienas žanras – siaubo. Šiuo klausimu išgalvotas turinys yra išties paveikus ir labai sėkmingas, ypač keliantis šiurpą.
VR 360° technologija turi ypatingą „supergalią“ nukelti žiūrovą į pasaulį, kurį galime priimti kaip autentišką. Ir dėl to galime pažvelgti į (daug kartų matytus) reginius, tačiau patirti kažką nepakartojamo. Žiūrint tuos skirtingus VR 360° filmus yra išties nesunku patikėti, kad jau visai netrukus VR akiniai bus tokie pat įprasti namų ūkio daiktai kaip televizija, asmeninis kompiuteris ar mobilus telefonas. Kitaip sakant – netolimoje ateityje VR technologija taps kasdieniška technologija.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
