1 Rekomenduojame

Interaktyvus kinas (VII): interaktyvaus kino vertinimas ir kritika

Žiūrovai su VR akiniais
Sukurta COPILOT

Kino kritikų svarba kino raidai šiandien yra nekvestionuojama. Šiaip ar taip, kino kritikų tekstai yra lyg jungiamoji grandis tarp kino kūrėjų, jų kūrinių bei žiūrovų. Būtent dėl šios profesijos žmonių tekstų (t. y. jų refleksijų bei griežtų vertinimų) kino žiūrovai įgauna priemonę pažinti ir įvertinti kino kūrėjų meistriškumą, jų taikytų kūrybinių sprendimų priežastis ir pasekmes ir, žinoma, atskleisti subtilesnius elementus, kurie gali suteikti žiūrovui naujus kinematografinio potyrio niuansus. Galiausiai, būtent kritikų tekstai padeda žiūrovams apsispręsti, ar kino salėse esantys filmai yra verti jų dėmesio, pinigų bei laiko.

Tačiau tuo nesibaigia kritikų sukuriama vertė. Dėl kritikų tekstų atsiranda galimybė sistemingai vertinti kino kūrinių meninę, kultūrinę, socialinę ir net istorinę vertę. Kitaip sakant, kino kritikų darbo vaisius turi ilgalaikes teigiamas pasekmes tiek plačiajai visuomenei, tiek menotyros tyrėjams. O profesionaliausių kritikų tekstuose randamos aiškiai bei racionaliai išdėstytos kino kūrinio analizės taip pat turi ir teigiama efektą žiūrovams – tokiu būdu kritikai formuoja žiūrovų kinematografinį išprusimą. Taigi, kino kritikai yra labai svarbi kino ekosistemos dalis.

Interaktyvus kinas, ilgą laiką buvęs vartojimo paraštėse, per pastaruosius keletą metų su trenksmu įsiveržė į festivalius ir paprastų žiūrovų gyvenimus. O vertinant tai, kad per pastaruosius porą metų nemažai rimčiausių tarptautinių kino festivalių įtraukė VR filmus į savo konkursines programas, galima drąsiai teigti, jog interaktyvaus kino formatas greitu metu nustos būti smalsumą žadinanti technologinė keistenybė ir transformuosis į rimtą meno formą, kuri sieks suteikti žiūrovams unikalią ir labai individualią kinematografinę patirtį. Kitaip sakant, interaktyvus kinas (kaip kadaise tradicinis kinas) transformuojasi iš lengvabūdės atrakcionų pramogos į savarankišką kinematografinę meno rūšį.

Kino kritikas
Sukurta COPILOT

Ši mūsų akyse vykstanti kino reiškinio transformacija taip pat indikuoja, kad kino kritikų akiratyje greitu metu turėtų atsirasti interaktyvaus kino kūriniai. Dar daugiau, būtent šiame medijos etape kino kritikų rolė yra ypač svarbi – jų formuojamos analizės ir įžvalgos atliktų labai svarbų vaidmenį interaktyvaus kino meno evoliucijai bei raidai. Jų tekstuose pateikiamos mintys, pastabos bei kritikos apie kino kūrinius yra ginčytinai paveikiausias įrankis skatinti kino kūrėjus tobulėti, ieškoti inovatyvių sprendimų ir, galiausiai, suvokti žiūrovų bei ekspertų lūkesčius. Kitaip sakant, kino kritikai gali ir turi tapta institucija, kuri verstų interaktyvaus kino kūrėjus niekada nestovėti vietoje.

Tačiau profesinės bei vidinės savybės, kurios kino kritikus padaro tokia svarbia institucija kino ekosistemoje, taip pat savotiškai baido juos imtis šios naujos kino medijos vertinimo. Kitaip sakant, profesionalūs kino kritikai niekada nepuls analizuoti kino reiškinio, kurio jie visiškai dar nesupranta. Todėl, labai tikėtina, teks palaukti šių specifinių kino kritikų pasirodymo Lietuvoje, nors Lietuva jau gali pasigirti šalyje bei užsienyje pagarsėjusiais interaktyvaus kino kūriniais.

Todėl šio straipsnio tikslas yra pamėginti ir (bent laikinai) užpildyti interaktyvaus kino kritikų poreikį antra geriausia asmenų grupe – žiūrovais! Kitaip sakant, toliau šiame tekste bus pateikiami glausti patarimai, kaip paprastiems kino žiūrovams savarankiškai kritiškai vertinti interaktyvius kino kūrinus (didžiausią dėmesį skiriant VR formatui). Tai gali paskatinti ir mūsų šalies kino kūrėjus kaip galima greičiau tobulėti.

Kino kritikė
Sukurta COPILOT

Pirmas žingsnis, nuo kurio visuomet būtina pradėti vertinti interaktyvų kino kūrinį, yra klausimas – „ar interaktyvumas suteikė unikalių savybių kino kūriniui ir padarė jį paveikesniu (t. y., geresniu), nei jei ta istorija būtų papasakota tradiciniu formatu?“. Šis klausimas yra labai svarbus, kadangi daugiausiai ir didžiausiai pirmieji interaktyvūs filmai buvo kritikuojami dėl to, kad jie yra prastesni tradicinio kino formato kūriniai. Kitaip sakant, ne tik kad interaktyvumas nesuteikė jokių svarių potyrių, kurie pagerintų konkrečią istoriją, bet ir ginčytinai filmas būtų buvęs geresnis, jei jis būtų papasakotas tradiciniu būdu. Laimei ši konkreti problema darosi vis retesnė, tačiau šis klausimas visuomet turėtų būti užduodamas (pirmas) analizuojant kūrinį.

Antrasis žingsnis yra iškelti klausimą – „ką interaktyvumas suteikė kino kūriniui (pasirinktai istorijai)?“. Net jei galima į pirmą klausimą atsakyti tvirtą taip (t. y. interaktyvumo elementas padarė šią konkrečią istoriją geresne, nei ji būtų papasakota tradiciniu kino formatu), vis tiek yra labai svarbu identifikuoti, kodėl taip nutiko. Nes tik sugebėjus atsakyti į šį klausimą galima pradėti svarstyti, kokios dar istorijos galėtų būti sėkmingai papasakotos šiuo formatu. Kokių interaktyvių istorijų norėtųsi sulaukti?

Trečiasis analizės (kritikos) žingsnis yra iškelti klausimą – „ar ši interaktyvi istorija buvo sėkmingai papasakotą pasitelkus kinematografinius sprendimus?“. Kitaip sakant, kinas, nors ir interaktyvus, vis tiek yra kinas (t. y. meno išraiška). O tai reiškia, kad visuomet turėtų būti keliamas klausimas, ar estetiniai sprendimai (pvz. vaidyba, kompozicija, apšvietimas, garsas, scenų jungimas ir t.t.) kūrėjams pavyko? Ar priešingai – interaktyvaus kino kūrėjai pristatė įdomią koncepciją, kuri, deja, galėjo būti įgyvendinta sėkmingiau. Taigi, vertinant kūrinį režisieriaus meistriškumo klausimas niekada negali būti antrame plane.

Patyrimas VR akiniais
Sukurta COPILOT

Ketvirtas (savarankiškos) analizės žingsnis yra iškelti klausimą – „kas pasiliko su manimi pasibaigus filmui?“. Jei interaktyvus kūrinys jį žiūrint suteikė tikrą ir nuoširdžią pramogą, tačiau išgaravo iš galvos beveik tą pačią akimirką, kai baigėsi… Na, tuomet skamba, kad potyris yra labiau kompiuterinio vaizdo žaidimo nei kino kūrinio. Žinoma, gebėjimas suteikti pilnavertę ir lengvabūdę pramogą nėra savaime blogai (kaip ir būti pavadintu kompiuteriniu vaizdo žaidimu), tačiau jei kūrėjai turi ambicijų savo kūrinį priskirti prie kino meno reiškinio, kūrinys turi gebėti paliesti savo žiūrovų širdis ir protus.

Šie keturi klausimai yra patys svarbiausi ir puiki atspirtis siekiant savarankiškai įvertinti interaktyvaus kino kūrinio sąlyginę vertę. Kritikai, tikėtina, gebėtų (ar bent turėtų) analizuoti kiekvieno kūrinio naratyvinę sistemą bei struktūrą, įvertinti vartotojo sąsajos patogumą bei konkrečios istorijos pritaikymą, iškelti klausimą, ar kūrėjams pavyko sėkmingai pasiekti visišką žiūrovo įsitraukimo lygį, ir, galiausiai, kokią emocinę bei intelektualią patirtį siūlo interaktyvus kūrinys žiūrovui.

Gebėjimas diskutuoti šiais klausimais ir yra priežastis, kodėl (gerais) kino kritikais negali būti bet kas. Tačiau, kol jie Lietuvoje užaugs, labai svarbu turėti aktyvius, tačiau reiklius žiūrovus. Be jų joks kino kūrėjas negali tobulėti ir augti. Be jų joks kino kūrėjas negali egzistuoti.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas

Komentarai