Kauno kino festivalio archyvo
Pradedamas rodyti naujausias režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ (Kış Uykusu, 2014). Šiemet auksine Kanų palmės šakele apdovanotas filmas pasakoja apie buvusį aktorių ir šiuo metu centrinėje Anatolijoje gyvenantį viešbučio savininką Aydiną, išgyvenantį egzistencinę bei kūrybinę krizę. Kino kritikai filmą vadina „visiškai užvaldančiu dėmesį, pasižyminčiu ypatinga vaidyba“ („Indiewire“), „kerinčiu filmu“ („The Guardian“), „įtraukiančiu ir užburiančiu opusu“ („Variety“).
Filmą pristato „Tarptautinis Kauno kino festivalis“. Jis rodomas nuo vasario 6 dienos Vilniaus kino teatre „Pasaka“, „Skalvijos“ kino centre ir Panevėžio kino centre „Garsas“. Pateikiame specialų pagal užsienio spaudą parengtą interviu su režisieriumi.
Kaip kilo mintis filmuoti Kapadokijoje?
Idėją brandinau 15 m. Mane įkvėpė trumpos Antono Čechovo istorijos. Nepasakosiu, kurios konkrečiai, nenoriu turėti per daug įtakos filmo perskaitymui. Tie, kas domisi šio autoriaus kūryba, patys supras, nors pasakojimą smarkiai pakeitėme.
Iš tiesų nenorėjau filmuoti Kapadokijoje. Maniau, jog šios vietovės filmui pernelyg vaizdingos. Tačiau buvo sunku rasti viešbutį, kuris būtų taip atitrūkęs nuo kasdienybės, kad veikėjai galėtų pasijusti tarsi izoliuoti nuo pasaulio. Taip pat norėjau, kad viešbučio aplinkoje matytųsi turistų, o jų Kapadokijoje būna ir žiemą.
Viešbutis pavadinimu „Otelo“, pagrindinio veikėjo kabinete kabo Alberto Camus „Kaligulos“ ir Šekspyro „Antonijaus ir Kleopatros“ plakatai – ar šios detalės padeda geriau suprasti pasakojimą?
Šiek tiek. Pagrindinis veikėjas, Aydinas, – buvęs aktorius. Nenuostabu, jog jo erdvę puošia teatro plakatai, rodantys, kokiose pjesėse jam teko pasirodyti. Logiška, kad ir jam priklausantis viešbutis pavadintas Šekspyro herojaus garbei. Aydiną vaidinantis Halukas Bilgineris – taip pat Turkijoje įžymus aktorius.
Scenarijų rašėte kartu su žmona Ebru Ceylan. Kaip jums sekasi kartu dirbti?
Kartu dirbame nuo „Klimatų“ (2006 m.). Paprastai iš pradžių kuriame pasakojimą ir tik vėliau rašome dialogus. Pirma dirbame atskirai, paskui apie tai šnekamės. Ginčas kyla tuomet, kai reikia priimti sprendimą, kuri dialogo eilutė geresnė. Ir nors kartais jis būna gana aršus, tai mums padeda išsirinkti geriausią variantą.
Kadangi esu režisierius, noriu, kad mano žodis būtų paskutinis. Tačiau Ebru sugeba mane įtikinti, kad tas dialogas netinkamas. Manote, jog šios diskusijos baigiasi kartu su kūrybinius procesu? Nieko panašaus. Kai filmas jau išleistas, ir koks nors žurnalistas kritikuoja mano filmo detalę, kuriai Ebru nepritarė, ji būtinai pareiškia, jog galų gale jos teisybė. Tuomet turiu ieškoti tokio straipsnio, kuris paremtų mano poziciją.
Koks Ebru įnašas į jūsų bendrą scenarijų?
Jai puikiai sekasi sudėlioti siužetą. Be to, ji tikrai negailestinga, kai ateina laikas vertinti nufilmuotą medžiagą. Kartais jaučiuosi kaip filmo herojus, Aydinas, susidūręs subekompromisiu savo sesers mąstymo būdu. Tačiau tas griežtas realizmas tikrai naudingas.
Ar visi filmo veikėjai egzistavo scenarijuje? Gal kai kurie atsirado vėliau?
Pradėjome nuo vyro ir moters. Tuomet kažkur aplink pasirodė sesuo, kiti juos supantys žmonės, galiausiai brolis Imamas ir vaikas. Savaime suprantama, jog pradiniame scenarijuje, įvadinėje scenoje, nebuvo jokio berniuko, akmeniu sudaužiusio priekinį automobilio stiklą. Tiesą sakant, kažką panašaus prisimenu iš vaikystės. Su tėvu nuvykome į mažą miestelyje, kur pirkome automobilį iš JAV. Kiek pamenu, jis ten buvo vienintelis, o kažkoks berniukas metė į langą akmenį. Tuomet iš mašinos išlipo dėdė ir nuėjo jo atvesti, kaip filme.
Kokios yra filmo veikėjos, lyginant jas su Aydinu? Regis, jos tvirčiau stovi ant žemės, turi mažiau iliuzijų ir nesivadovauja klaidingais įvaizdžiais?
Kurti stiprių moterų vaidmenis mane įkvėpė vaikystė. Gyvenau su teta ir dviem jos dukromis. Vyrai namuose būdavo retai, bet kai grįždavo, jos tarsi sutvarkydavo jų chaotišką protą.
Kaip dirbate su aktoriais?
Negaliu pasigirti, jog suteikiu jiems begalinę laisvę. Vis dėlto kai kadras jau nufilmuotas, leidžiu jiems įsijausti, paimprovizuoti ir pažiūrėti, ar į kadrą dar galima įnešti kažko daugiau. Apskritai, vieną sceną galiu šlifuoti daug kartų, kol gausiu tai, ko noriu. Tik tada žiūriu, ar įmanoma tą sceną patobulinti dar.
Kodėl toks sunkus filmo pavadinimas? Ar šitas miegas reiškia mirtį?
Žinote, pirma filmo versijos trukmė buvo puspenktos valandos. Ten seserį vaidinanti veikėja sako: „Mūsų gyvenimas čia – kaip žiemos miegas“.
„Žiemos miegas“ – rizikingas pavadinimas. Jis nepatiko nei filmo platintojams, nei kitiems su filmu susijusiems asmenims. Susilaukiau komentarų, jog pavadinime nereikia naudoti žodžio „miegas“, nes visi iš anksto galvos, jog tai yra ilgas lėto režisieriaus filmas ir iš manęs tik pasijuoks. Tačiau iššūkius mėgstu. Pamaniau, jog poveikis gali būti ir priešingas: auditorija tikėsis itin sunkaus kino, o rezultatas juos maloniai nustebins. Taigi likau prie nepopuliaraus pavadinimo, nors platintojai primygtinai siūlė vadinti filmą „Žiemos saulė“.
Nustebinote žiūrovus filmo lengvumu ir puikiu sąmoju, o tai jau priklauso juodosios komedijos žanrui. Ar galėtumėte suskurti komediją?
Ne, ne, ne. Nemėgstu komedijų, nemėgstu juoktis (juokiasi). Žmonės eina į tuos… pasilinksminimus. O man labiau patinka melancholiški dalykai. Vis dėlto mėgstu juoktis, kai esu su draugais.