„Meed films“ archyvas
„Amžinai kartu“ – tai kaip tas anekdotas apie santykius, kai moteris pyksta, kad vyras jos nesupranta, nors jis tai galėtų įžvelgti tik iš jos priekaištingo žvilgsnio. Šis filmas ironiškai, lengvai, tačiau kartu ir giliai pažvelgia į šeimos santykius. Režisierė Lina Lužytė imasi, rodos, lengvos, bet kaip tik dėl to sudėtingos temos – kaip įdomiai ir patraukliai papasakoti tokią banalią ir įprastą istoriją.
L. Lužytė dar kartą įrodo, kad sugeba „matyti“ mus supantį pasaulį, visuomenę ir subtiliausias jos emocijas. Debiutavusi su trumpametražiu vaidybiniu filmu „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (2009), kuriame, beje, irgi vaidina „Amžinai kartu“ žvaigždė Gabija Jaraminaitė, režisierė dar tada, tik pabaigusi LMTA režisūros studijas, atskleidė, kad moka kurti žmogiškus ir tikrus charakterius bei įtaigiai atspindėti mūsų visuomenę. Antrasis režisierės filmas „Igruški“ (2012), nors ir liečiantis kitą temą – mažo Baltarusijos miestelio gyventojų bandymą išgyventi autoritarinėmis sąlygomis, be to, dokumentinis, vėlgi parodo L. Lužytę turint vos ne antropologinį žvilgsnį ir sugebėjimą „pastebėti“. Šis režisierės talentas atskleidžiamas ir naujausiame, neseniai į kino teatrų ekranus atkeliavusiame filme „Amžinai kartu“ (2017).
„Amžinai kartu“ – tai filmas, iš pirmo žvilgsnio, apie tobulą šeimą. Tačiau tobulą tik iš išorės. Viduje ji griūna. Tyla ir nesusikalbėjimas – pagrindiniai šios šeimos santykių aspektai. Perfekcionistė, visą pasaulį siekiantį kontroliuoti mama (akt. Gabija Jaraminaitė) nepatenkinta savo turimu vyru (akt. Dainius Gavenonis), kuris baigęs filosofijos studijas pasirinko nerimtą kaskadininko karjerą, o tai ypač netinka prie jos gydytojos darbo. Dukra (akt. Eila Grybinaitė) blaškosi tarp šių dviejų pusių ir tai daro ją nelaimingą bei priverčia maištauti.
„Meed films“ archyvas
Ši šeima – visiškai tipinė ir atpažįstama. Ji tokia standartinė, kad režisierė net priima sprendimą nesuteikti pagrindiniams veikėjams vardų – lyg tai būtų kiekvienos normalios šeimos atspindys. Filmo veikėjai kažkada, matyt, turėję panašų požiūrį į gyvenimą, dabar savo tikslus mato skirtingai. G. Jaraminaitės veikėja aiškina, kad jai darbas yra pareiga, o vyrą vaidinantis D. Gavenonis išreiškia visai kitą požiūrį – darbas jam pramoga, tai malonumas. Ir šia maža scena atsiskleidžia visas jų nesusišnekėjimas ir nesugebėjimas gyventi kartu.
Tačiau labiausiai šeimai trukdo tai, kad jie nesikalba. Jų žodžiai absoliučiai neišreiškia jų vidinės būsenos, jie nesugeba vienas su kitu susikalbėti, kodėl yra nepatenkinti, todėl nėra įmanomas ir santykių pagerėjimas. Iš šeimos gyvenimo konteksto iškrenta psichologės (akt. Rasa Samuolytė) apsilankymas jų namuose ir „apsikabinimo“ žaidimas. Pastebi, kad šiem dviem veikėjams labai praverstų patobulinti apsikabinimų techniką. Galbūt tokie paprasti dalykai sugebėtų įveikti tvyrančią tarp jų emocinę užsklandą. Tačiau tiesaus atsakymo L. Lužytė neduoda – ir po šio atsipalaidavimo vėl iškyla tos pačios problemos.
Labiausiai jausti žmonos nesaugumas. Jos bandymas viską kontroliuoti kyla iš baimės, kad šeima ją paliks. Tolstančios šeimos paveikslas yra nuolatinis jos palydovas. Todėl jai svarbiausia būti reikalingai ir tai ji bando pasiekti prisiimdama visą atsakomybę už šeimos gyvenimą. Galbūt dėl to vyras ir nesiekia būti atsakingu, o tiesiog pareiškia „aš išvažiuoju į Azerbaidžaną“, nes jam sunku atrasti vaidmenį savo paties šeimoje. Nesaugumo jausmas labiausiai išryškėja paskutinėse scenose. Visgi šios gana stipriai kontrastavo su visu filmo scenarijumi ir toks jausmas, kad čia režisierė pasidavė jaunosios kartos bandymams efektingomis scenomis sukurti stiprią atomazgą. Tačiau pagrindinę mintį filmo pabaiga plėtoja ir nuo scenarijaus nenutolstama.
,,Just a Moment” archyvas
Dialogų, kaip ir kiekviename lietuviškame filme, mažai. Tačiau tai yra pagrįsta. Pats filmo turinys yra apie santykius, grįstus tyla ir nesusišnekėjimu. Nors filme, rodos, nieko lyg ir nevyksta, jis nėra lėtas. Atskiros scenos, kupinos tarpusavio susidūrimų, nors ir užslėptų emocijų bei skirtingų personažų, sukuria dinamišką paveikslą. Scenarijui stiprumo suteikia natūrali aktorių vaidyba. Galų gale pamatome, kaip stiprus režisierius gali atskleisti lietuvių aktorių talentą.
Matyt, ne veltui filmo kinematografija vykusiai išpildo scenarijaus lūkesčius, nes į operatoriaus kėdę sėda patyręs Naujosios rumunų kino bangos atstovas Olegas Mutu. L. Lužytė suteikė laisvę netradiciniams šio operatoriaus sprendimams – tokiu būdu matome veikėjus be galvų ir viena scena sutelpa į vieną kadrą. O. Mutu viską spręsdavo pačioje filmavimo aikštelėje „čia ir dabar“. Nors prie šios rumuno improvizacijos teko prisitaikyti visai filmavimo komandai, galiausiai tai pasiteisino.
„Amžinai kartu“ priverčia nusišypsoti ar net nusijuokti, nors šis filmas labai rimtai kalba apie tokius pažįstamus dalykus mūsų gyvenime. Ir juokas ima ne dėl to, kad tam tikros filmo detalės neįtikino, o kaip tik dėl to, kad įtikino. Tai filmas, kuris paprastomis priemonėmis sugeba priversti iš šono pastebėti, kokie žmonės kartais būna juokingi dėl savo nesusišnekėjimo, ir kartu apmąstyti, kad mes patys neretai darome tokias pačias klaidas, kaip šio filmo personažai.
Filmo anonsas: