Liepą Vilniaus geležinkelių muziejaus Bėgių parko angaras virto netradicine vasaros kino sale. Čia iki rugpjūčio 13 d. vyksta organizacijos „Meno avilys“ archyvinio kino ir kultūros festivalis „Gilios upės tyliai plaukia“.
Festivalyje nemokamus seansus pristato kultūros, žmogaus teisių, aplinkosaugos ir kino edukacijos organizacijos iš Lietuvos ir užsienio. Dar laukia devynios vaidybinio, dokumentinio ir trumpametražio kino peržiūros. Viena jų – „Meno avilio“ kuratorių Onos Kotrynos Dikavičiūtės ir Gerdos Paliušytės asmeninių archyvų programa „Namai arti ir toli“.
Tai pirmą kartą žiūrovams atveriama naujai suskaitmeninto „Meno avilio“ sinematekos analoginės juostos archyvo dalis – pastaruosius kelerius metus organizacijos vykdomų audiovizualinio paveldo tyrimų rezultatas.
Pirmoji peržiūros „Namai: arti ir toli“ dalis skirta Sauliui Čemolonskui – muzikantui, menininkui, didžėjui, plokštelių kolekcininkui, įvairių projektų ir renginių organizatoriui. Antroji dalis sudaryta iš mėgėjiško kino vaizdų, kuriuos vienija akimirkos iš sovietmečio Vilniaus ir to meto vilniečių laisvalaikio – vasarojant, keliaujant. Seansą gyvai įgarsins kino taperis (pianistas, akompanuojantis nebyliojo kino seansams) Viktoras Orestas Vagusevičius.
„Ši programa byloja apie gebėjimą kurti savitą būvį, apeinant sisteminius suvaržymus, taip pat apie bendruomeniškumą ir per tai atsirandančią sąveiką su miestu. Svarbus elementas kuruojant seansą buvo laisvas ir nenušlifuotas stilius, kurį vaizdo medžiagoje perteikia tiek filmavimo maniera, tiek gyvenimo būdas“, – sako viena iš seanso kuratorių G. Paliušytė.
Alternatyvūs 9–10 dešimtmečių Kauno ir Londono kontekstai
Saulius Čemolonskas gimė 1964 m. Kaune, iš sovietinės Lietuvos su padirbtais dokumentais pabėgo prieš pat Sovietų Sąjungos griūtį ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Londone. Šio žmogaus gyvenimas Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje atskleidžia alternatyvius XX a. 9–10 dešimtmečių Kauno ir Londono kontekstus. 2019 m. režisierė ir menininkė Simona Žemaitytė sukūrė filmą „Grįžtamasis ryšys“, kuriame panaudojo paties S. Čemolonsko fiksuotus vaizdo archyvus.
Praėjus septyneriems metams po filmo sukūrimo, „Meno avilys“ pakvietė S. Žemaitytę iš turimos S. Čemolonsko medžiagos atrinkti ir sumontuoti skirtingus vaizdo segmentus, bylojančius apie jo aplinką ir įvairius to meto kultūrinius reiškinius: Laisvės alėją Kaune, Kauno „Trestą“ – kultūrinį centrą ir jo aplinką, lietuvių namus Noting Hile, Londono lietuvių bendruomenę ir patį Londoną 2000-ųjų pradžioje. Tai ir sudaro pirmąją seanso „Namai: arti ir toli“ dalį.
„Keliausime į miškus, prie ežerų, prie jūros…“
Antroji peržiūros dalis susideda iš mėgėjiško kino vaizdų, kuriuos atrinko kuratorė O. K. Dikavičiūtė, jau daugiau nei penkerius metus tyrinėjanti šią sritį.
„Šie vaizdai sugrąžina į Vilniaus miestą ir jo praeitį sovietų okupacijos metais. Iš privačių žmonių archyvų, 14 valandų medžiagos, sudariau 40 minučių programą, kurioje – vilniečio kasdienybės akimirkos, kelionės po Lietuvą ir užsienį, daug vasariškų vaizdų. Keliausime į miškus, prie ežerų, prie jūros. Analoginėse juostose netikėtai jungiasi asmeninis gyvenimas ir politika, taip dar labiau išryškinant politinės sistemos uždarumą“, – sako O. K. Dikavičiūtė.
Šešių filmų kuruota programa: kas yra namai?
„Namai: arti ir toli“ yra festivalyje „Gilios upės tyliai plaukia“ rodomos „Meno avilio“ kuruotos šešių filmų programos dalis ir inspiracija.
„Šių metų programos tema siejasi su bendra 2026 m. organizacijos „Meno avilys“ viena iš veiklos krypčių „Namai: globalios ir lokalios perspektyvos“, – pasakoja O. K. Dikavičiūtė. – „Pastaruosius keletą metų skaitmeninant lietuvių videomeną ir mėgėjišką kiną, kurtą nuo 7 dešimtmečio vidurio iki 9 dešimtmečio, imta svarstyti, kas yra namai: fiksuota sąvoka, infrastruktūra, bendrabūvis mezgant ryšius, jausmas, kylantis iš atsiminimų, procesas – atrandant ir iš naujo kuriant namus dėl geopolitinių situacijų, nutrūkusių santykių ir pan.“
Festivalyje „Gilios upės tyliai plaukia“ jau buvo parodyti šios programos filmai iš Čekoslovakijos ir JAV. Liepos 28 d. 21 val. dar bus galima išvysti vieną svarbiausių šiuolaikinio Libano kino kūrinių – režisieriaus Ghassan Salhab 1998 m. filmą „Beiruto fantomas“ (angl. „Phantom Beirut“). Tai pasakojimas apie vyrą, kuris po dešimties metų grįžta į gimtąjį Beirutą. Kadaise, per pilietinį karą, jis inscenizavo savo mirtį, o šiandien, prisidengęs nauja tapatybe, klaidžioja po konflikto vis dar paženklintą miestą.
Rugpjūčio 4 d. 21 val. Bėgių parko angare bus rodomas Honkongo kino Naujosios bangos pirmtakas – režisierės Tang Shu Shuen meilės istorija „Arka“ (angl. „The Arch“, 1968). Filmas išsiskiria vizualiu išraiškingumu ir savitu ritmu, kam didelę įtaką turėjo žymiausias Indijos kino operatorius Subrata Mitra ir montažo režisierius – tarptautinį pripažinimą pelnęs dokumentinio kino kūrėjas Les Blank.
„Meno avilio“ programą rugpjūčio 11 d. 21 val. uždarys poetiškas pasakojimas iš Japonijos „Persikraustymas“ (angl. „Moving“, rež. Shinji Sōmai, 1993). Ši Kanų festivalyje pristatyta ir Venecijos kino festivalyje kaip geriausiai restauruotas filmas apdovanota istorija pasakoja apie jautrų mergaitės atsisveikinimą su vaikyste, vykstant jos tėvų skyryboms.
Festivalyje „Gilios upės tyliai plaukia“ savo filmus dar parodys „Sengirės kinas“ ir „Girių spiečius“, Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, Sapiegų rūmai, „Skalvijos“ kino akademija ir Šoblės kino klubas. Rugpjūčio 13 d. festivalį uždarys menininkų kolektyvo iš Austrijos „filmkoop wien“ eksperimentinių filmų programa.
Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ audiovizualinių medijų lauke dirba jau virš 20 metų: pristato judančių vaizdų įvairovę, vykdo edukacijos projektus ir kultūros tyrimus, skaitmenina ir restauruoja audiovizualinį paveldą bei užsiima jo sklaida, suteikia platformą pradedančių kino kūrėjų saviraiškai ir kviečia į visoms ir visiems atvirą Sinematekos erdvę, įsikūrusią A. Goštauto g. 2, Vilniuje.
Visą programą rasite čia. Visi renginiai nemokami.
Festivalį finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kino centras, Lietuvos kultūros taryba.