fbpx
Filmų apžvalgos

„Išgelbėti poną Benksą“ – kiekvienoje pasakoje yra dalelė tiesos

Kadras iš filmo „Išgelbėti poną Benksą“  „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Išgelbėti poną Benksą“
„Forum Cinemas“ archyvas

Filmas „Išgelbėti poną Benksą“ (Saving Mr. Banks, 2013) pasakoja garsaus Roberto Stevensono septintojo dešimtmečio miuziklo „Merė Popins“ (Mary Poppins, 1964) filmavimo istoriją. Pasirodo, Wolto Disney`aus sumanymas į didžiuosius ekranus perkelti šią vaikišką pasaką gimė dar 1938 metais. Taigi įkalbėti sutikti net neketinančią Pamelą Travers Disney`iui prireikė daugiau negu dvidešimties metų.

Filmai apie filmus visada susilaukia ypač daug dėmesio, juk visiems smalsu, kas gi liko už kadro. Retkarčiais filmų kūrimo istorijos savo intriga daug įdomesnės nei galutiniai produktai, nors įtemptą kūrybos procesą ne visada pavyksta tinkamai parodyti. Keisčiausia, kai paaiškėja, kad tokios paprastos ir, atrodytų, kone savaime atsiradusios juostos reikalavo tiek daug jėgų ir dienos šviesą išvydo visai atsitiktinai. Čia būtų galima prisiminti ir „7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe“ (My Week with Marilyn, 2011), atskleidžiančią juostos „Princas ir šokėja“ (The Prince and the Showgirl, 1957) filmavimo peripetijas.

Po dvidešimties metų nesėkmingų bandymų įkalbėti Pamelą Travers parduoti autorių teises, Woltas Disney`us nusprendė pasikviesti ją į Holivudą bei pabandyti įkalbėti asmeniškai, tačiau galiausiai tik finansinės problemos privertė aikštingą „Merės Popins“ autorę iš naujo apmąstyti šį pasiūlymą bei ryžtis kelionei. Autorę, kruopščiai saugančią savo praeities išgyvenimus, galima suprasti, juk Disney`us kėsinosi į tai, kas jai buvo brangiausia – vaikystės prisiminimus.

„Merės Popins“ autorės vaikystės išgyvenimams skiriama atskira siužetinė linija, besivystanti paraleliai pagrindinei. Joje atsiranda Australijoje neturtingai gyvenanti šeimyna. Traversas Goffas – nuolat verkiantis, geriantis bei ne rečiau svajojantis tėvas, kurį vaidina Colinas Farrellas, su juo priversta taikstytis motina bei mažoji Gintė, tėvo įpratinta leisti laiką savo svajonių pasaulyje. Mergaitės vaikystė prabėga besistengiant ištverti nuolatinius nusivylimus savo tėvu bei prižiūrėti į apatijos būseną nugrimzdusią motiną, tai priverčia ją susikurti įsivaizduojamą auklę, kuri viena dieną tiesiog įskrenda pro langą. Merės Popins charakteriui mažoji Gintė, vėliau pasivadinusi Pamela Travers, suteikia tos stiprybės, kurios taip troško iš savo tėvų.

Filmo „Išgelbėti poną Benksą“ plakatas
Filmo „Išgelbėti poną Benksą“ plakatas

Žinoma, toji Merė Popins neturi praktiškai nieko bendro su tuo, ką sukūrė Disney`us, todėl Pamela Travers nuoširdžiai bandydama apsaugoti savo „šeimos narę“ karštligiškai priešinosi visiems studijos pasiūlymams. Jos akyse Merė Popins nebuvo vien tik linksmas miuziklas visai šeimai su animaciniais intarpais, o Dickas Van Dyke‘as nei kiek nepriminė jos tėvo. Visgi daugelio žiūrovų atmintyje išliko būtent Disney`aus studijoje sukurta bei Julie Andrews įkūnyta Merė Popins, dainuojanti brolių Shermanų parašytas „A Spoonful of Sugar“, „Supercalifragilisticexpialidocious“, „Chim Chim Cher-Ee“ daineles, kurias užtenka išgirsti vos vieną kartą, kad galėtum niūniuoti mažiausiai savaitę.

Kelionė į Holivudą bei ten praleistas laikas Emmos Thompson herojei tampa tarsi seansu pas psichologą, kuriuo metu tenka ne tik prisiminti skaudžias praeities žaizdas, bet ir su jomis susitaikyti, jomis pasidalinti su kitais bei galiausiai iš jų išsivaduoti. Kaip dainuojama juostos pabaigoje: „Let’s Go Fly A Kite“, – šis simbolinis aitvaro paleidimas leido Pamelai Travers pagaliau įamžinti tokio tėvo, kokio ji visada troško, portretą. Savotiška terapija padėjo Pamelai Travers kurti toliau, jau vien dėl to buvo verta ryžtis į tokią avantiūrą. Galbūt kartais verta trumpam nugrimzti į „Disnėjaus“ svajonių pasaulį, jei tai padeda vėliau sugrįžti į tikrovę.

Įdomu, kad nepaisant to, jog daugiausiai laiko juostoje skiriama būtent „Merės Popins“ autorės išgyvenimams, o Wolto Disney`aus praeitis sutalpinama vos į vieną jo monologą, filmo visai šeimai kino kūrėjai sugebėjo pakankamai lygiaverčiai atskleisti tiek Pamelos Travers, tiek Wolto Disney`aus gyvenimo dramas.

„Išgelbėti poną Benksą“ – ganėtinai netikėtas sudėtingo scenarijaus bei tradicinės režisūros derinys, kuriame bandymas manipuliuoti žiūrovu, kad jis „išspaustų“ ašarą, nepriverčia dingti viso filmo metu veidą puošiančios šypsenos. Juk „Disnėjaus“ filmai kuriami ne tam, kad atkartotų tikrovę, o atvirkščiai – tam, kad leistų žiūrovams nuo jos pabėgti. Neabejotinai Pamela Travers bei Waltas Disney‘us po šio filmo žiūrovų atmintyje ilgai bus siejami būtent su Tomo Hankso bei Emmos Thompson įkūnytais personažais.

Filmo „Išgelbėti poną Benksą“ anonsas:

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.