fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

Išprotėję kryžiuočiai, demokratiški pagonys ir negrabiai nukaltas „Pagonių žiedas“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Pagonių žiedas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Nežinau kaip yra iš tiesų, bet žiūrint iš šalies, atrodo, kad broliai latviai tikrai myli savo pagonybę. Užtenka pasižiūrėti į jų folk metalo grupės „Skyforger“ populiarumą. Tai yra ne tik pasauliniu mastu žinomas kolektyvas, tačiau ir namuose apdovanojimus skinantis pagonybės tematika paremtas projektas. Tiesą sakant, „Skyforger“ ir jų tematika yra tokie populiarūs, kad jie sugebėjo Latvijoje suorganizuoti bene pirmąją (vadinamąją) metalo operą apie mitinį latvių liaudies herojų Kurbads (Kurbads. Ķēves dēls, 2017). Šis pasirodymas ne tik buvo remiamas šalies kultūros fondų, tačiau tapo netgi Latvijos valstybingumo šimtmečio minėjimo programos dalimi.

Žvelgiant į tokio žanro kaip folk metalas populiarumą Latvijoje, nesunku įsivaizduoti, jog panašias temas bus bandoma išnaudoti ir kitose medijose. Kinas čia jokia išimtis. Tą rodo ir šiemet pasirodęs Aigaro Graubos „Pagonių žiedas“ (Nameja gredzens, 2018), anglų kalboje kažkokiu būdu pavirtęs „Pagonių karaliumi“ (matyt dėl panašumo dėl „king“ ir „ring“ – o koks gi galiausiai skirtumas?). Teigiama, kad dviejų milijonų eurų biudžeto filmas, pritraukęs tokius aktorius kaip Edvinas Endre (serialas „Vikingai“), Jamesas Blooras („Dunkirkas“) ir mūsiškė Aistė Diržiūtė, Latvijoje atsipirko su kaupu. Tai nulėmė, kad filmą pamatyti galime ir mes Lietuvoje. Tad ar „Pagonių žiedas“ iš tiesų yra Baltijos legendų vertas epas? Atsakymas – gaila, tačiau ne.

Kadras iš filmo „Pagonių žiedas“
„Forum Cinemas“ archyvas

A. Grauba savo filmu bando papasakoti XIII a. gyvenusio žiemgalių kunigaikščio Nameisio legendą. Nameisis (E. Endre) yra Žiemgalos karaliaus Vestardo (Egonas Dombrovskis) giminaitis, tačiau gyvena paprastai bei ruošiasi į kelionę kartu su savo draugais ir mylima mergina Lauga (A. Diržiūtė). Tačiau visus planus sumaišo išprotėjęs sadistas ir Livonijos ordino kalavijuotis Maksas von Bukschevdenas (J. Blooras), klasta nužudantis pirmiausiai Saremos kunigaikštį Pihto (Dainis Grūbe), o vėliau ir patį karalių Vestardą bei jo vienintelį sūnų. Nameisis netikėtai tampa kunigaikščiu ir neturi jokios kitos išeities, tik kartu su Vestardo patarėju Valdžiu (Ivo Martinsons) stoti į kovą tam, kad apgintų savo žmones.

Kaip galima nujausti, filmas yra visiškai formulinis. Nepamatysite nieko nei naujo, nei netikėto istorijos prasme. Tačiau net ir tai pasirodo pernelyg sunki užduotis scenaristams. Viso filmo metu jaučiama, jog per temas bei įvykius yra prabėgama tiesiog pernelyg greitai nespėjant normaliai išvystyti aiškesnio filmo ritmo. Vienoje scenoje matome žmones dalyvaujančius laidotuvėse, kitoje – visiškai iki tol nepristatytus veikėjus aptarinėjančius klastas bei keršto planus. Toliau matome 3 minutes trunkantį mūšį ir iškart įvykstantį mūšio didvyrių pasitikimą. Kartais atrodo, jog bandyta sudėti tiesiog per daug į labai ribotą filmo laiką, tačiau tai toli gražu neleidžia geriau įsijausti į filmo istoriją. Ypač pirmoji jo dalis labiau primena istorinės santraukos montažą, o ne epo pasakojimą.

Kadras iš filmo „Pagonių žiedas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Tiesa, visiškai peikti istorijos negalima. Joje yra ir įdomių idėjų. Viena įdomiausių yra pagoniškos demokratijos ir krikščioniško despotizmo perskyra. Šioje vietoje Makso veikėjas, siekiantis absoliučios valdžios bet kokia kaina, atrodo labai baisiai palyginus su demokratiškai sprendimus priimančiomis pagonių gentimis, kuriose net moterų (!) yra klausoma. Filmo pavadinime minimas žiedas tampa savotišku demokratijos simboliu filmo kulminacijoje, kuomet žiedas tampa tik dalele politinės galios, išdalintos visiems gentainiams. Subtilumo čia nerasite, bet galima pajausti įdomius baltoskandiškus užmojus. Lietuvio sielą paglosto ir tai, kad filme epizodiškai pasirodo lietuvių kunigaikštis Traidenis (Juris Žagaras), kurį net žiemgaliai mato kaip bene svarbiausią politinį sąjungininką. Tai neištaiso ritmo klaidų, tačiau bent duoda apie šį bei tą pagalvoti.

Prie bendros filmo aritmijos prisideda ne visada geras kameros darbas. Viena vertus, juosta nėra nufilmuota blogai, ypač žinant gana ribotą tokiam žanrui biudžetą. Kai kurie kameros šūviai, ypač kuomet plačiu mastu rodoma Latvijos gamta yra netgi gražūs ir tikrai paveikūs. Gerų kadrų dėka netgi dar kartą įsitikini, kad jei ne Mordoras Rytuose ir „kruvinųjų žemių“ (ačiū Timothy Snyderiui už šį mielą epitetą) statusas, mūsų kampelis yra nuostabi vieta gyventi. Tačiau gražų kameros darbą nustelbia visiška košė veiksmo filmo scenose. Jose kartais net nelabai aišku kuri pusė rodoma, kas pjauna ką ir kaip ir t.t. Tai greičiau sukuria pasimetimą, o ne adrenaliną. Na, tiesa, vienas dalykas būna aiškus šiose scenose – kūrėjai mėgsta rodyti kaip kryžiuočiams badomos akys, ir turbūt būtų įdėję tokių vaizdų dar daugiau, jei būtų leidęs laikas. Bėda ta, kad jie tikrai nepagerina „Pagonių žiedo“ kokybės. Daug neprideda ir garsas – nors Latvija (ir Lietuva) turi neblogą folk muzikos sceną, ja nebuvo pasinaudota. Vietoje to, gautas ne visada rodomus vaizdus atitinkantis muzikos mišinys.

Kadras iš filmo „Pagonių žiedas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Ypatingo paminėjimo nusipelno juostos aktorių darbas. Jis tuo pačiu metu ir liūdina, ir pralinksmina, tačiau ne dėl gerų priežasčių. Absoliuti dauguma aktorių (išskyrus, turbūt, A. Diržiūtę) atrodo kaip šiek tiek ne ten papuolę. Didžiosios filmo žvaigždės E. Endre ir J. Blooras yra bene ryškiausi šiuo aspektu. Turbūt ne be priežasties E. Endre „Vikinguose“ turėjo tik gana nedidelį vaidmenį su mažai dialogo – „Pagonių žiede“ jis skamba kaip įnoringas vaikas, vaidinantis suaugusįjį. Poroje vietų matome net patemptą lūpytę. J. Blooras tuo tarpu yra tiesiog komiškai blogas antagonistas, žudantis žmones tiesiog dėl to, kad yra… blogas. Scenaristams (o turbūt ir pačiam Jamesui) tai, matyt, buvo užtektinas paaiškinimas. Atskirą dėmesį filme patraukia I. Martinsonsas. Bjorną iš „Vikingų“ primenantis latvis tiesiog siautėja „Pagonių žiede“. Jau seniai teko bematyti taip „perspaustą“ vaidmenį. Įsivaizduokite mišinį, sudarytą iš Christopherio Walkeno vaidybos gebėjimų ir Tomo Wiseau emocinio išraiškingumo. Gausite kažką panašaus į I. Martinsonso Valdį. Kiekvienas jo pasirodymas ekrane iš pradžių erzina, tačiau filmo pabaigoje tiesiog virsta nebloga juoko doze. Šioje vietoje dėl garsaus juoko atsiprašau tų 5 žmonių, su kuriais teko žiūrėti filmą. Negražu iš mano pusės, tačiau padėkoti reikėtų ir I. Martinsonsui. Tikrai pabandysiu pamatyti kitą jo filmą.

„Pagonių žiedas“ yra sveikintinas ir gana ilgai lauktas Baltijos šalių bandymas sukurti bent vieną tikrą kino epą apie savo pagonišką praeitį. Tačiau kitaip nei filme matomi per naktį išliejami šimtai Nameisio žiedų (matyt dievai padėjo), A. Graubos filmas yra grubiai nukaltas kino darbas, kenčiantis nuo mėgėjiško režisieriaus sprendimų, per didelių užmojų turimam biudžetui ir dėl tiesiog blogo (ypač vakariečių) aktorių darbo. Tai sukuria juokingų momentų, kurie nustelbia kelias neblogas idėjas, šmėžuojančias šen bei ten. Rekomenduotina tik tiems, kurie domisi Baltijos kino naujienomis, arba užkietėjusiems pagoniškos istorijos entuziastams.

Filmo anonsas:

Komentarai