„A-One films Baltic“ archyvas
Kaip Alejandro González Iñárritu „Žmogus-Paukštis“, bet ne fantazijoje, o tikrovėje! Kaip Aleksandro Sokurovo „Rusų arka”, bet dinamiškiau! Šaukė antraštės, pasirodžius vokiečių metų filmu išrinktai Sebastiano Shipperio „Viktorijai“. Vienu kadru net 22 Berlyno lokacijose nufilmuotas pustrečios valandos trileris išties tapo svarbiu įvykiu vokiečių kinematografe – per prestižinius vokiško kino apdovanojimus „Lola“ jis pelnė net 6 statulėles, o Berlyno kino festivalyje apdovanotas „Sidabriniu lokiu“. Šiemet „Viktorija“ išrinkta ir geriausiu „Kino pavasario“ konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu.
Lietuvos kinuose šis įtemptas naktinio Berlyno gyvenimo trileris bus rodomas nuo rugpjūčio 21 d.
Berlyniečiai sakosi ilgai laukę iš tiesų stipraus šiuolaikinio vokiečių filmo, apie kurį garsas nueitų per visą pasaulį. Pasak kino kritikų, nuo tada, kai buvo sukurti šalį garsinantys „Bėk, Lola, bėk“ (Run, Lola, run, Tom Tykver, 1998) ir „Viso gero, Leninai! (Good Bye Lenin! Wolfgang Becker, 2003), prabėgo daug laiko. „Viktorija“ nutraukė šią laukimo grandinę ir pasiūlė autentiškomis emocijomis ir klubine atmosfera pulsuojančią kriminalinę dramą, kurios pagrindinių herojų pora primena šių laikų Bonnie ir Clyde‘ą.
Vienu kadru nufilmuota juosta kino istorijoje – ne naujiena, tačiau filmo autorių pasirinkta forma atsiperka su kaupu. Stebint, kaip įspūdingai „Viktorijos” kamera laviruoja tarp naktinių klubų, pogrindinio kriminalinio pasaulio, susišaudymų su policija, pasijauti taip, tarsi pats būtum atsidūręs įvykių epicentre.
Jokioms užtvaroms ir sienoms nepavaldi operatoriaus Sturlos Brandtho Grøvleno kamera siūlo šiuolaikinę odisėją centrinėmis Berlyno gatvėmis, ji užkelia ant miesto stogų ir leidžiasi į niekada nemiegančius miesto požemius, kol galiausiai įtraukia į patį veiksmo sūkurį.
22 Berlyno lokacijose nufilmuota „Viktorija“ tapo ir techniniu, ir fiziniu išbandymu jį kūrusiai komandai. Iki smulkmenų sustyguotas ir surepetuotas filmas buvo filmuojamas net 3 kartus, kol galiausiai pasirinkta paskutinė versija, geriausioji.
Filmo scenarijus tilpo į 12 puslapių, todėl filmavimų metu nestigo spontaniškumo ir improvizacijų, vystant herojų charakterius daug laisvės buvo palikta aktorių nuožiūrai.
„Mums pasisekė, nes charakterius galėjome plėtoti ir per filmavimus. Viktorija – tikra idealistė. Ji visada atiduoda visa save: kai ji groja pianinu, ji paskendusi muzikoje, kai ji sutinka kažką, kas jai patinka, ji atsiduoda tam jausmui. Man tai buvo įdomiausias filmavimo vienu kadru aspektas: kai kuriuos herojų charakterių niuansus užčiuopėme tik leidę aktoriams improvizuoti ir susidurti vienas su kitu tarsi jie būtų susitikę realiame gyvenime. Nemažai dialogų taip pat atsirado jau filmuojant“,– sakė filmo režisierius Sebastianas Shipperis.
Beje, filmo režisierius pagarsėjo ir kaip talentingas aktorius, vaidinęs filmuose „Bėk, Lola, bėk“ ir „Anglas ligonis“ (Antrhony Minghella, 1996).
Pagrindinė filmo herojė – neseniai iš Madrido į Berlyną atkeliavusi Viktorija (akt. Laia Costa). Dieną ji dirba vietinėje kavinaitėje, o naktimis linksminasi naktiniuose klubuose. Viena naktį, jau beišeinančią iš klubo, ją užkalbina keturi linksmai nusiteikę vietiniai vyrukai ir pasisiūlo parodyti tikrąjį Berlyną. Greitai tarp jos ir vieno iš vaikinų, pravarde Saulė, užsimezga simpatija. Kompanijai linksmai leidžiant laiką ant Berlyno stogų, vienas iš vaikinų sulaukia netikėto skambučio, po kurio smagiai prasidėjusi pažintis virsta mirtinai pavojingu nuotykiu.
Svarbiausiuose vokiško kino apdovanojimuose „Lola“, filmas pelnė apdovanojimus už geriausią filmą, geriausią režisierių, geriausią aktorą bei geriausią aktorių, geriausią operatoriaus darbą ir geriausią muziką.
Filmo „Viktorija“ anonsas:
„A-One films Baltic“ informacija