Jau ketvirtąjį kartą Goethe‘s institutas į Lietuvą atvežė kino naujienas iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Vasario 26 d. sostinėje startavusiose „Vokiško kino dienos“ buvo parodyta 12 įvairių temų ir žanrų naujausių kino filmų.
Mūsų kino atstovas Augustas jūsų dėmesiui pateikia trijų dienose matytų filmų apžvalgas.
Jūsų pageidavimui – Jakobo Lasso drama „Meilės didkepsniai“ („Love Steaks“, 2013)
„Meilės didkepsniai“ – išties puikus filmas, kurį žiūrint nė karto neteko nekantriai dirstelėti į laikrodį. Vienas iš tokių, neturintis didelių, nepamatuotų filosofinių pretenzijų, o tiesiog pasakojantis istoriją apie gyvenimą, būtent tokį, koks šis yra. Ir pasakojantis taip, jog negali nepatikėti. Laisvai, spontaniškai besirutuliojantys įvykiai, suteikia kasdienybei tam tikro „šarmo“, tarsi „iškelia“ virš rutinos. Nėra sunku susitapatinti ir su pagrindiniais personažais – viešbutyje dirbančia virėja, iššaukiančia, mėgstančia provokuoti Lara ir ramaus, netgi drovaus būdo, jautrios prigimties masažuotojo Klemenso. Šis kontrastas, tam tikras apsikeitimas vaidmenimis yra vienas iš pagrindinių filmo variklių. Taigi priešingybės traukia ir Laros pastangos pakeisti Klemensą, o šio noras pažinti nepažintą veda juos kartu per eilę kuriozisškų, iki skausmo juokingų situacijų ir nesusipratimų. Tad filmo stiprybė tikrai ne naratyvas, o gebėjimas tikroviškai supoetinti kasdienybę, įtikinti mus, kad tai, kas vyksta ekrane yra gryniausia realybė.
Bettina Blümner filmas „Šukparkis“ („Scherbenpark“)
Dramatiška, kontrastinga merginos brendimo istorija. Paremta Alinos Bronsky to paties pavadinimo knyga „Scherbenpark“, sulaukusia plataus pripažinimo ir kritikų įvertinimo Vokietijoje. Septyniolikmetė Saša auga visa kuo jai priešingoje aplinkoje. Pradedant kieme besiburiuojančiomis „chebromis“ ir baigiant nuolat pastoti bandančia drauge. Šeimos situacija taip pat sudėtinga – Sašos motina nužudyta jos patėvio, kuris dienas leidžia kalėjime. Taigi Saša auga su pamote. Vietiniame laikraštyje pasirodžius straipsniui apie Sašos patėvio Vadimo dorybes ir atgailą kelėjime, audringai sureaguojanti mergina susitinka su redaktoriumi Folkeriu Treburu. Situacija kaista ir vieną dieną aptikusi pamotę namuose su neaiškiu vyriškiu Saša nusprendžia bėgti. Kur? Ogi pas tą pati redaktorių. Štai vienas iš tų nuostabių, nors ir labai paprastų filmo kozirių– kontrastai. Kontrastai tarp aplinkos, tarp to paties amžiaus žmonių bręstančių tose aplinkose – raumeningų kiemo „bachūrų“ ir naivaus bei infantiliško vaikėzo, to paties miesto skirtingų socialinių sluoksnių gyventojų. Galiausiai šį filmą būtų galima apibūdinti kaip nuolatinę kelionę, stiprų norą priešintis aplinkos banalumui bei pasyvumui ir dar stipresnį norą gyventi.
„Vilko vaikai“ („Wolfskinder“, 2013)
Tai istorinė, poetiška drama, apie likimą vaikų, antrojo pasaulinio karo sūkuryje bandančių nusigauti iš tuometės rytų Prūsijos į Lietuvą. Filmas išties labai gerai nufilmuotas, tačiau tai nedaro jo, kaip skelbiama, vienu iš geriausių šio festivalio filmų. Blankus siužetas, vidutiniškas kastingas, neįtikinantys personažai – nepalieka ryškaus įspūdžio. Atrodo, jog režisierius tiesiog užsižiūri į gražius gamtos vaizdus, pamiršdamas patį pasakojimą. Vaikų kelionė taip ir neįgauna sudėtingesnės dramatinės linijos, nei buvimas nuolatinėje kelionėje, šuns užpuolimas, išsiskyrimas. Vis dėlto pabaigoje filmas pagyvėja. Gyvybės suteikia tokie motyvai, kaip Hanso kartkartėmis skaitomas Ch. Darwino„Rūšių atsiradimas“, kuo tarsi norima pabrėžti vaikų kovą dėl išlikimo.Tačiau didžiąja savo dalimi filmas stipriai prasilenkia su pagrindiniais scenarijaus dėsniais. Deja, bet iš šio filmo bus sunku sužinoti ką nors daugiau nei iš istorinės knygos ar straipsnio. Daugiau mažiau tai tik gražiais vaizdais iliustruotas istorinis faktas, labiau skirtas retrospektyvinėms ar edukacinėms reikmėms.
Kalbant apskritai vokiškas kinas tikrai turi kuo nustebinti ir tikrai dar mus stebins ateityje. Galbūt dėl vokiečiams įgimto perfekcionizmo šie filmai turi puikią, pagrįstą vidinę struktūrą, tačiau taip pat nėra ir perdėmnuobodūs. Kitaip nei prancūzai vokiečiai nelinkę užsižaisti su filmo forma, o struktūra tik padeda juostoms „suskambėti“. Todėl tokie filmai, kaip „Love steaks“ ar „Šukparkis“ tikrai turėtų patikti gana įvairaus amžiaus ir skonio žiūrovams.