Užburianti kelionė ten, kur dar nebuvote. Filmas kaip hipnozės seansas, gyvenimas po jo kaip grybų pokštas. Kas yra didesnis stebuklas: meno kūriniai, kurie gimsta žmogaus protu ir rankomis ar grybai, nuo kurių priklauso visatos likimas. Tokiomis mintimis ir įžvalgomis po Aistė Žegulytės dokumentinio filmo „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ dalijosi kultūros pasaulio atstovai.
Geriausia „Kino pavasario“ lietuviška premjera išrinktas filmas nuo šio savaitgalio jau rodomas Lietuvos kino teatruose.
Rinkodaros ekspertė ir TV laidų vedėja Dovilė Filmanavičiūtė po premjeros galvojo, kas yra didesnis stebuklas: meno kūriniai, kurie gimsta žmogaus protu ir rankomis ar grybai, nuo kurių priklauso visatos likimas.
„Buvau beatiduodanti stebuklo titulą grybams, nes visą filmą su amžinybės (ne)buvimu bekovojantys žmonės vis tiek jų niekada nenugalės. Tik tuomet atėjo supratimas, kad niekas šiame filme nekovoja – labiau atiduoda save tam amžinybės ratui, kad jis nesustotų. Ir be mūsų, deja“, – įžvalgomis po filmo dalijasi D. Filmanavičiūtė, kuriai filmas priminė ir įkvepiančią ekskursiją po Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą.
Pasak režisierės Giedrės Beinoriūtės, meninės dokumentikos filmas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ – užburianti kelionė, ten kur tikrai nebuvote – drąsiųjų ir kūrybingųjų režisierės Aistės Žėgulytės, filmo operatoriaus Vytauto Katkaus ir visos puikios komandos neišsemiamoje vaizduotėje.
Fotografas Audrius Solominas
„Jei reikėtų rinkti kūrybiškiausią pastarųjų metų filmą, savo balsą be abejonės atiduočiau „Dulkėms, kaulams ir stebuklams“. Suderinti tai, kas nesuderinama, sugretinti tai, kas nesugretinama, į vieną apskritimą sutalpinti ir grybus, ir karstus, ir Velykinę procesiją Valjadolide, neprarandant nei humoro, nei grožio jausmo, reikia ypatingo talento. Ko jau ko, o šio dalyko jauniesiems kolegoms netrūksta. Rekomenduoju šį filmą kaip ištikima šių kūrėjų fanė!“, – įžvalgomis dalijasi režisierė.
Gyvenimas po filmo – kaip grybų pokštas
Į išskirtinį A. Žegulytės filmą dėmesį atkreipia ir kino kritikai. Rūta Oginskaitė Lfc.lt publikuotoje filmo recenzijoje rašo, kad „Dulkių, kaulų ir stebuklų“ gijos ir prasmės auga ir dauginasi kaip ekrano grybų gėlynai.
„Aistė Žegulytė geba savo filmais (prisimenant ir „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus“) nusivesti į temas, kurios yra kasdienybės grožio ir absurdo dalys, šiaip jau nepastebimos, neminimos, bet veikiančios. Ar po „Dulkių, kaulų ir stebuklų“ seanso visur nujausime esant šokančias ir dainuojančias grybų plantacijas? Įsivaizduosime, kad nematoma aktyvi gyvybė pasiglemžia viską viską, kaip filmo pavadinimą pradžioje ir Vladislovo Neveravičiaus tapytą „Atgailaujančią Šv. Mariją Magdalietę“ pabaigoje? Imsime suglumę svarstyti tokio gyvenimo prasmę? O kad ir taip. Filmas kaip hipnozės seansas, gyvenimas po jo kaip grybų pokštas, o tie grybai Petri lėkštelėje, o mes į ją žiūrime per stebuklingą žiūroną“, – rašo kino kritikė.
Atsiliepimais žiūrovai dalijasi ir kino filmų mėgėjų socialiniame tinkle „Letterboxd“. „Tie formatų perėjimai, ta kompozicija, tas filmo sugebėjimas sulįsti į žiūrovo pasąmonę ir lėtai, švelniai groti prie emocijų pulto“, – rašo Rugilė Jakubaitytė.
„Tai, ko tikiuosi iš dokumentinio kino meno“, – rašo kitas „Letterboxd“ vartotojas ChaosRider.
Vizionieriškas A. Žegulytės filmas apie tai, kas amžina, ir kas laikina Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti jau nuo šio penktadienio.
Filmą „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ platina „Lokys, liūtas ir šakelė“, prodiuseriai – lietuvių „Studio Uljana Kim“ kartu su Prancūzijos kompanija „To Be Continued“ ir latvių „Studio Locomotive“. Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras, Prancūzijos nacionalinis kino centras CNC, Latvijos nacionalinis kino centras bei Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmo viešinimą dalinai finansuoja Lietuvos kino centras.