Istorija apie balandį, kuris tupėjo ant šakos ir kartu su R.Anderssonu mąstė apie būtį

Kaip vienas kino kritikas taikliai pastebėjo, rašyti apie švedų režisieriaus Roy Anderssono filmus yra tas pats, kaip šokti apie pyragą. Roy kūrybos niekada nesumaišysi su jokia kita pavarde ir juolab taip lengvai neaprašysi logiškoje recenzijoje. Painiavą sukelia režisieriaus pomėgis kiekvieną filmo sceną kurti it ji būtų atskiras meno kūrinys, o tragikomiškai siurrealistinis filmų herojų pasaulis nepaiso jokių žemiškų suvokimo ribų.

 Todėl apie pyragą per daug nešoksiu bei papasakosiu apie naujausią Anderssono filmą  „A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“  („Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“) iš balandžio perspektyvos. Bent jau toks buvo Roy Anderssono slaptas užmanymas. Kaip viename interviu pasakojo menininkas, įkvėpimas sukurti „A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“  jam atėjo stebint belgų tapytojo Pieterio Bruegelio paveikslą „The Hunters in the Snow“, kuriame jis labiausiai dėmesį atkreipė į antrame plane esančius paukščius. Interpretuodamas paukščius kaip balandžius, Roy įsivaizdavo juos stebint visą žmoniją, apmąstant jos egzistenciją bei stipriai besijaudinant dėl visų protingų būtybių išlikimo. „Balandžiai buvo labai pritrenkti, jog žmonija nemato artėjančios Apokalipsės, nors būtent tik žmonių gebėjimai gali padėti išvengti savo pačių ateities susinaikinimo“, – teigė Roy.

„A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“ yra paskutinioji  „buvimo žmogumi“ trilogijos dalis. Prieš tai pasirodę filmai  „Songs from the Second Floor“ (2000) ir „You, the Living“ (2007) išryškino Roy Anderssono išskirtinį stilių, kuriam didelę įtaką padarė jo ilgametis reklamos režisieriaus darbas. Turbūt tai lėmė, jog Roy trilogijos filmai kurti ne kaip vientisi vienetai, bet kaip daugybė atskirų scenų, kurių kiekviena jau savaime gali būti laikoma išbaigta dalimi. Nepaisant tokio išsiskaldymo, menininko filmai aukštesniame lygmenyje darniai susijungia į vientisą pasakojimą. Ypač tai pastebės mačiusieji visą būties trilogiją, nes joje vaidina beveik tie patys aktoriai (beje, dauguma paimti iš gatvės), filmuojama beveik tose pačiose vietose, naudojamos labai panašios situacijos, pasikartojantis muzikinis takelis bei skirtingais simboliais papasakojamos tos pačios egzistencinės problemos.

Roy Anderssono trilogijos kinematografija taip pat verta atskiro žodžio. Gal maža dalele buvo teisi per   „A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“ seansą šalia sėdėjusi žiūrovė, susimaišiusi tarp režisierių Weso Andersono ir Roy Anderssono pavardžių. Ji buvo teisi tik tiek, jog abu Anders(s)onai išsiskiria savo filmų stilizacija. Tačiau lygiai taip, kaip Wesas, naudodamas pastelines spalvas, šiltas asociacijas keliančias sureikšmintas daiktų detales, sukuria žaismingo pasaulio iliuziją, Roy eina atvirkščia linkme. Jo filmų spalvos retai įgauna kitus atspalvius nei pilka ir balta, o herojų pasauliai tušti, šalti bei besieliai. Jokiu būdu ne depresiški, o grotesiški – pagrįsti fantastika, komizmu, gražaus ir bjauraus, juokingo ir baisaus, tikroviško ir negalimo deriniais. Reikia nepamiršti  filmo (visos trilogijos) filmavimo kampo, kuris beveik visose scenose išlieka it pasyvus stebėtojas, nesivarginantis bent kiek pajudėti ir pamatyti pasaulį herojų akimis.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai-esė

https://www.youtube.com/watch?v=MhpedyLXevo

 Nelengva, tikrai nelengva suprasti visus Roy Andersono trilogijos filmo elementus bei simbolius. Jų įprasminimui reikia mokėti suvokti ir pačią švedų kultūrą, kino, religijos istoriją, ir dar turėti gerą juodo humoro jausmą. Išduosiu paslaptį tiems, kurie nesuprato „A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“ pabaigoje esančios juodaodžių vergų įvedimo į milžinišką cilindrą scenos. Jei buvote akyli, pastebėjote, jog padegtas ir besisukdamas cilindras išryškino užrašą „Boliden“. Tai švedų metalo atliekų perdirbimo kompanijos pavadinimas, ypač garsiai nuskambėjęs 9 deš. dėl didelio mąsto apsinuodijimo skandalo. „Boliden“ pardavė 20 tūkst. tonų pavojingų atliekų Čilės kompanijai, kuri atliekas disponavo viename Čilės kaimelyje. Labai greitai abi kompanijos pamiršo pasirūpinti saugu atliekų laikymu ir pavojingos dulkės sunkiai sužalojo bei nepagydomomis ligomis užkrėtė šimtus aplinkinių vaikų bei suaugusiųjų. „Boliden“ Roy Anderssonas prilygino vergijos idėjai – žmonės parduodami už pinigus, o prieštaraujančių tam atsiranda tik vienetai.

  Pabaigai, vėl grįšiu prie balandžio. Išties, tai ne jis yra pagrindinės filmo „A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“ akys. „Tai esu aš, mąstantis apie egzistenciją. Aš projektuoju save kaip balandį“, – viename interviu pabrėžė Anderssonas, pasirinkęs nelengvą užduotį parodyti link, kur veda „buvimas žmogumi“.

„A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“ galite pamatyti Europos šalių kino forumo  „Scanorama“ metu. Artimiausi seansai: