Nuotrauka: Rokas Morkūnas
Kai kurios istorijos gimsta greitai, o kitos kantriai laukia savo laiko. Režisieriaus Ernesto Jankausko filmas vaikams ir visai šeimai „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ į didžiuosius ekranus keliauja daugiau nei dešimt metų – nuo trumpametražio filmo, pelniusio „Sidabrinę gervę“, iki šiandien Vilniuje filmuojamo pilnametražio pasakojimo.
Tai istorija apie mergaitę, kuri tiki, kad jos biologinius tėvus pagrobė pati Anglijos karalienė. Tačiau už šio netikėto siužeto slypi kur kas jautresnė tema – vyresnių vaikų įvaikinimas, apie kurį kalbama per vaiko vaizduotę, humorą ir gebėjimą net sunkiausiomis akimirkomis neprarasti vilties.
Apie ilgą kūrybinį kelią, darbą su vaikais, Vilnių, kuris jo filmuose vis sugrįžta, ir tai, kodėl gerą filmą vaikams sukurti, pasak jo paties, yra tūkstančius kartų sunkiau nei suaugusiesiems, kalbamės su režisieriumi Ernestu Jankausku.
– Trumpametražis filmas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ pasirodė dar 2014-aisiais. Kodėl ši istorija jūsų nepaleido daugiau nei dešimt metų?
E. Jankauskas: Jau tada norėjome sukurti pilnametražį filmą, tačiau finansavimo negavome, todėl savų lėšų užteko tik trumpametražiam. Matyt, tiesiog norėjosi tą svajonę, kurią turėjau prieš dešimt metų, dar kartą atgaivinti.
– Kada supratote, kad ši istorija jau nebetelpa į trumpametražio filmo formatą ir prašosi tapti pilno metro filmu?
E. Jankauskas: Iš tikrųjų tai supratau jau prieš dešimt metų – ši istorija niekada iki galo netilpo į trumpametražio formatą.
– Filmas kalba apie įvaikinimą, tačiau tai daro per humorą, fantaziją ir vaiko vaizduotę. Kodėl jums buvo svarbu pasirinkti būtent tokį toną, o ne tiesioginę socialinę dramą?
Nuotrauka: Rokas Morkūnas
E. Jankauskas: Todėl, kad šis filmas skirtas visai šeimai ir ypač vaikams. Norėjosi papasakoti, kad net sunkiausiomis akimirkomis mus gelbsti vaizduotė.
– Statistika rodo, kad vyresni vaikai įvaikinami retai. Ar kurdamas šį filmą jautėte atsakomybę kalbėti apie jautrią temą taip, kad ji pasiektų ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius?
E.Jankauskas: Kiekvieną kartą, kai kalbu socialine tema, jaučiu atsakomybę. Man labai svarbu, kad filmą suprastų žiūrovai ir kad jis paskatintų diskusiją.
– Vaikai dažnai pasaulį aiškina visiškai kitaip nei suaugusieji. Kiek šis filmas, jūsų akimis, yra apie vaikų vaizduotę, o kiek – apie tai, kaip mes, suaugusieji, kartais nustojame tikėti neįmanomais dalykais?
E. Jankauskas: Labai geras klausimas. Iš tikrųjų manau, kad didžiausia vertybė – suaugus nepamiršti, jog mūsų vidinis vaikas visada yra kartu su mumis. Ir sutinku, kad tikėti neįmanomais dalykais taip pat be galo svarbu.
– Pagrindinį vaidmenį kuria Viktorija Jankauskaitė. Kaip radote savo heroję ir ko ieškojote vaiko aktorėje, kad patikėtume jos istorija?
E. Jankauskas: Kaip visada dirbdamas su vaikais aktoriais, ieškojau aktorės, kuri pati labai gerai suprastų ir patį vaidmenį, ir to personažo istoriją. Manau, kad Viktorija būtent tai ir įkūnijo.
– Filmavimo aikštelėje daug scenų kuriamos su vaikais. Kuo režisuoti vaikus skiriasi nuo darbo su profesionaliais aktoriais?
E. Jankauskas: Režisuoti vaikus visada yra atskiras filmas savaime. Jiems labai svarbu, kad tuo metu, kai jie yra scenoje, jie tikėtų suaugusiais aktoriais kaip savo partneriais. Todėl man reikia labai daug dirbti su suaugusiais aktoriais, kad vaikai jais patikėtų.
– Jūsų filmuose dažnai juntamas švelnus humoras net kalbant apie sudėtingas temas. Ar humoras jums yra būdas lengviau kalbėtis su žiūrovu apie skaudžius dalykus?
E. Jankauskas: Manau, kad humoras padeda kalbėti apie skaudžius dalykus – ir ne tik man, bet ir mums visiems.
– Šis filmas buvo vystomas tarptautinėse „Cinekid“ dirbtuvėse. Ką jos davė šiam projektui?
E. Jankauskas: Jos filmą tik sustiprino. Ypač padėjo scenarijaus autorei Gabijai Siurbytei sutvirtinti dramaturgines linijas. Be to, manau, jos visai komandai suteikė pasitikėjimo, kad filmas bus suprastas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
– Šiuo metu filmuojate Vilniuje. Kodėl šiai istorijai svarbus būtent Vilnius?
E. Jankauskas: Aš pats esu vilnietis – gimęs ir augęs Vilniuje, čia prabėgo visa mano vaikystė. Todėl kurdamas visada užsimerkęs matau Vilnių; jis yra neatsiejama mano dalis.
– Esate sukūręs filmus suaugusiesiems, o dabar grįžtate prie kino vaikams ir šeimai. Ar sukurti gerą filmą vaikams yra sunkiau?
E. Jankauskas: Sukurti gerą filmą vaikams yra tūkstančius kartų sunkiau nei suaugusiesiems.
– Jei po filmo premjeros bent viena šeima ryžtųsi pagalvoti apie vyresnio vaiko įvaikinimą, ar jaustumėte, kad filmas jau pasiekė vieną svarbiausių savo tikslų?
E. Jankauskas: Manau, būtų nuostabu, jeigu taip nutiktų. Bet man užtektų ir to, kad, pažiūrėję filmą, žiūrovai panorėtų praleisti daugiau laiko su savo artimaisiais.
– Ką norėtumėte, kad vaikai ir jų tėvai parsineštų namo po šio filmo?
E. Jankauskas: Kad svarbiausia yra šeima. Ir kad šeimos būna labai skirtingos – nebūtinai tokios, kokias esame įpratę įsivaizduoti.
– Ačiū už pokalbį!