fbpx
Filmų apžvalgos, Lietuviški filmai, Rodoma kine

Istorijos ir fantazijos difuzija Karolio Kaupinio filme „Nova Lituania“ (apžvalga)

Kadras Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“
Kūrėjų archyvas

Debiutinio režisieriaus Karolio Kaupinio pilnametražio vaidybinio filmas „Nova Lituania“ premjera turėjo įvykti kovą, didžiausios šalyje sinefilų fiestos „Kino pavasaris“ metu. Tačiau į gyvenimą įsiveržęs netikėtas agresorius – Covid-19 – sujaukė planus ir namuose uždarė tiek festivalio rengėjus, tiek jo lankytojus. Todėl ekranus filmas pasiekė tik birželio pabaigoje – ir gerai…

Žinoma, juokauju – nieko čia gero. Bet užsienio kino grandų ir gausybės filmų apsuptyje Karolio Kaupinio filmas galėjo lengvai pasimesti. Tuo tarpu dabar jis bus vienas pirmųjų, sveikinančių kino teatrų salių vėsumos ir tamsos po karantino pasiilgusius Lietuvos gyventojus. O būtent gausaus lankytojų dėmesio ir norėtųsi palinkėti šiam filmui – jis tikrai to vertas!

Nors režisieriui taip pirmas pilnametražis vaidybinis filmas, tačiau jis atrodo netikėtai brandžiai. Filmo kūrybinei grupei pavyko bene vaizdingiausiai ir labai įtikinamai kino ekranuose parodyti tarpukario Lietuvos atmosferą šalies kinematografo istorijoje. Mintyse iškyla nebent senutėlis, sovietine ideologija paženklintas Vytauto Žalakevičaus „Adomas nori būti žmogumi“ – bet šiuos filmus skiria ištisi 60 metų!

Pradedant tarpukario kino kroniką menančiu, juodai-baltu, 4:3 ekrano kraštinių „kvadratu“; tęsiant muzika ir art deco baldais interjeruose; baigiant, lyg 1938-aisias nuo sienos nuplėštu, tačiau kažkodėl „lietuviškuose internetuose“ mažai matomu, plakatu – visa šiame filme alsuoja įsijautimu ir atsidavimu istoriniam periodui, kurio net pusės būtų užtekę visam, prieš kelerius metus Lietuvoje sėkmingai rodyto, istorinio serialo sezonui. Aš jau net nekalbu apie tai, jog Europos kultūros sostine besirengiančio tapti Kauno miesto meras filmo kūrėjus turėtų ant rankų nešioti už puikiai juostoje įamžintą tarpukario moderno architektūrą.

Kadras iš filmo „Nova Lituania“

Tačiau filmo kūrėjai ne vien sėkmingai rekonstruoja aplinką, jie ir protingai ją išnaudoja. Štai operatoriaus Simono Glinskio fiksuotuose Kauno moderno pastatų interjeruose matoma labai daug šaltos, žmogiškais kūnais nenužildytos, tuščios erdvės. O tuščios erdvės, arba gyventojų tankio problema, yra ir pagrindinis filmo leitmotyvas.

Karolio Kaupinio filmas nukelia į Pirmosios Lietuvos respublikos saulėlydį – laikotarpį nuo Lenkijos ultimatumo įteikimo 1938-ųjų kovą iki sovietų įgulų įvedimo 1939-ųjų spalį. O filmo centre – geografas Kazys Pakštas (1893-1960), tiksliau jo kinematografinis alter ego, aktoriaus Alekso Kazanavičiaus suvaidintas personažas Feliksas Gruodis.

Tiek laikotarpis, tiek pagrindinį filmo personažą įkvėpęs Kazys Pakštas Lietuvos žiūrovams daugiau ar mažiau turėtų būti pažįstamas. Žinomo Lietuvos geografo idėją – Afrikos žemyne kurti lietuvių koloniją, „Dausuvą“, kuri galėtų tapti „atsargine Lietuva“, jeigu senąją Lietuvą ištiktų katastrofa, scenoje išpopuliarino pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras“ sukurtas Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio spektaklis. O katastrofa geografo nuomone buvo neišvengiama, Lietuva galėjo būti praryta vienos iš savo didžiųjų valstybių (Rusijos ar Vokietijos) arba, neturėdama kur plėstis, patirti gyventojų perteklių ir emigraciją. Kaip žinia išsipildė pirmasis variantas, tuo tarpu 1939-aisias skambėję K. Pakšto raginimai ruoštis šalies okupacijai, perkelti valstybės turtą ir vertybes į užsienį, nesulaukė didesnio valdžios palaikymo.

„Nova Lituania“ Felikso Gruodžio personažui, atrodo, sekasi geriau. Dešimtmečius bandęs įtikinti, jog Lietuvos gyventojų tankis yra per mažas ir ją sudraskys gyventojais „pilnesnės“ kaimynės, politinės katastrofos metu jis randa savo užtarėją šalies Ministro Pirmininko (akt. Vaidotas Martinaitis) asmenyje. Tačiau ne viskas taip paprasta – dar reikia įtikinti Prezidentą (akt. Valentinas Masalskis), kuris, atrodo, labiau rūpinasi tik savo posto išsaugojimu ir gyventojų nuotaikų nupirkimu. O Lietuvą bandant sugriauti politiniams agresoriams, į Felikso Gruodžio asmeninį gyvenimą taip pat įsiveržia „agresorius“ – iš užsienio sugrįžta uošvienė (akt. Eglė Gabrėnaitė)…

Kadras Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“
Kūrėjų archyvas

Filmo autoriams pavyko sukurti savitą, skirtingą nuo M. Ivaškevičiaus, Kazio Pakšto paveikslą. Tačiau žiūrint K. Kaupinio filmą neapleidžia jausmas, jog autoriui svarbesnės idėjos, tuo tarpu filmo personažai jam tarnauja tik kaip figūrėlės šachmatų lentoje. Spalvingesni filme pasirodo tik Felikso Gruodžio namiškiai, tačiau jiems palikta mažai vietos plačiau atsiskleisti. Filmo branduolį sudarantys politikos vyrai atrodo lyg išdėstyti vienoje tiesėje. Gal todėl ir filmo personažų vardai (apart Felikso Gruodžio) greitai užsimiršta ir vietą galvoje užleidžia jų istoriniams antrininkams. Ministras Pirmininkas pakrikštijamas Juozu Tūbeliu, Prezidentas – Antanu Smetona ir t.t.

Dalis šių personažų iš tiesų dalijasi daugeliu bendrybių su savo istoriniais atitikmenimis, tačiau netrūksta ir nuokrypių. Autorius pabrėžė, jog šis filmas – tai fikcija. Taip reiktų jį ir žiūrėti. Kitaip žiūrovui prieš akis iškils perdėm niūrus, netgi savanaudiškas, ketvirto dešimtmečio pabaigos Lietuvos politikos paveikslas. Tokiam paveikslui tikrai yra pagrindo (tamsiausi periodai, kaip Kazio Skučo ir Augustino Povilaičio išdavimas sovietams net nepatenka į filmo chronologines ribas), tačiau realybėje egzistavo ir šviesesnių spalvų. Galiausiai gi, Lietuva nepriklausomybės neteko ne dėl vidinės politikos, o dėl netramdomų išorės jėgų, kadaise įsiveržusių į šalį, lyg Covid-19 įsiveržęs į šio filmo premjeros planus. Dėkui dievui, autorius to ir netvirtina, tačiau mažiau atidžiam žiūrovui gali kilti ir tokia mintis.

Minint sovietinės okupacijos 80-metį Lietuvoje pristatytas K. Kaupinio filmas „Nova Lituania“ tai ne deklaratyvus ir triumfuojantis Vytis. Tai – „kalvelė“, kurioje telpa platesnė istorinė kasdienybė su jos veikėjų herojiškumu ir klystkeliais. Visgi filmą reikia pažiūrėti abiejų projektų šalininkams, mat jis įrodo, jog „kalveles“ Lietuvos kinematografininkai jau moka statyti puikiai, tuo tarpu padoraus kino Vyčio dar neturime.

Filmo anonsas:

Komentarai