Kokią funkciją turi atlikti istorinis filmas? Istoriniams filmams žiūrovas kelia kitus reikalavimus nei kitokio žanro filmams. Neretai reikalaujama, kad toks filmas neštų vertybinę žinią, diegtų moralę ir šviestų bei auklėtų. Kaip pastebi Thomas Crippsas, „istorinis filmas daugiau sako apie laiko, kuriame jis buvo sukurtas, kultūrą, negu apie laikotarpį, kurį vaizduoja“. Todėl, kai kalbame apie istorinį filmą, kalbame apie šiuos laikus, šių laikų mentalitetą ir vertybes. Istoriją žmogus suvokia iš dabarties perspektyvos, taigi kertinis dalykas čia yra ne pati istorija, o istorinė atmintis, tai kaip mes atsimename ir suvokiame praeitį ir kaip ji turi mums „kalbėti“.
Matoma tendencija, kad sovietmečiu istorinis filmas yra ribojamas ideologijos, atgavus nepriklausomybę režisieriai neskuba imtis istorinės temos ir tik naujajame tūkstantmetyje iškyla diskusijos dėl istorinio filmo svarbos. Antroje straipsnio dalyje aptariamos dvi esminės diskusijų temos, kurios iškyla svarstant apie istorinio filmo problemą – ar istorinis filmas turi būti kuriamas valstybės užsakymu, koks turi būti kūrėjo indėlis, bei kokia yra istorinio filmo misija, ar toks filmas turi būti patriotiškas.
Nuo sovietmečio prie nepriklausomybės
Sovietmečiu istoriniams filmams atsirasti trukdė sistema. Tačiau jų vis tiek buvo, nors įspraustų į ideologijos rėmus. Tuo metu sukurti tokie filmai kaip „Herkus Mantas“ (1973, rež. Marijonas Giedrys) apie didįjį prūsų sukilimą prieš kryžiuočius, „Niekas nenorėjo mirti“ (1965, rež. Vytautas Žalakevičius) apie pokario Lietuvos kaimą bei istorinis filmas „Tadas Blinda“ (1972, rež. Balys Bratkauskas). Tačiau, kaip pastebi kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, šie filmai buvo kuriami „iš apačios“: „Pasirinkimą kalbėti apie praeitį lėmė greičiau ne ideologinis spaudimas (atvaizduoti programinį, sistemai parankų supratimą), o pačių režisierių noras kalbėti, suprasti, kas nutiko su jais ir jų tėvų karta, augusia, brendusia prieškario Lietuvoje. Gręžimasis į praeitį siūlė ir kur kas įdomesnę, patrauklesnę medžiagą režisūrai, o drauge galimybę pabėgti nuo „bekonfliktiškos“ tikrovės“.
Rodos, atgavus nepriklausomybę atsirado ir lasivė kurti kokius norima istorinius filmus. Tačiau tuo metu režisieriai nepuolė imtis šios temos. Tik keli jų ėmėsi istorinės tematikos. Vienas iš pirmųjų tokių filmų, sukurtų nepriklausomybės atgavimo metais, buvo „Marius“ (1990–1991, rež. Jonas Pakulis, Aloyzas Jančoras) apie XVIII a. pradžios Lietuvą, tai savotiškas pereinamojo laikotarpio produktas. Tuo tarpu Gytis Lukšas nukelia žiūrovą į pokario Lietuvą filme „Mėnulio Lietuva“ (1997). Raimundas Banionis, kūręs dar sovietmečiu, jau nepriklausomoje Lietuvoje išleidžia du filmus: „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ (1990) ir „Džiazas“ (1992). Abu jie apie jaunus žmones ir jų sudėtingą gyvenimą Sovietinėje Lietuvoje. Taip pat tuo metu pasirodo filmas „Elzė iš Gilijos“ (1999, rež. Algimantas Puipa).
Paskutinis XX a. dešimtmetis įgalino režisierius išbandyti naujas temas, realizuoti savo asmenines vizijas. Jie nesirinko ideologizuoto patriotinio pasakojimo, o pasirinko į filmų kūrimą pažvelgti kitaip, kaip jie negalėjo sovietmečiu. Jaunieji režisieriai savo filmais siekė vaizduoti pereinamąjį laikotarpį, jie atsigręžia į žmogaus egzistenciją, gyvenimo laikinumą, senų ir naujų vertybių susidūrimą bei žmogaus vienatvę.
Istorinių filmų augimas
Istorija filmuose atgyja maždaug nuo 2005 m. Pradedami kelti klausimai apie patriotiškumą ir praeities vaizdavimą filmuose. Naujajame tūkstantmetyje sukuriamas Jono Vaitkaus režisuotas filmas pokario rezistencijos tema „Vienui vieni“ (2004). Tuo metu išeina A. Puipos „Dievų miškas“, kuris patenka į lankomiausių filmų dešimtuką.
Filmų istorine tematika – tiek vaidybinių, tiek dokumentinių – skaičius pamažu auga. Giedrė Beinoriūtė išleidžia filmus „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007) ir „Balkonas“ (2008). Filmas „Kai apkabinsiu tave“ (2010, rež. Kristijonas Vildžiūnas) nukelia į 1961-ųjų Berlyną. Režisierius Audrius Juzėnas taip pat nevengia istorijos – „Eskursantė“ (2013) bei „Pelėdų kalnas“ (2018). Pastaraisiais metais išeina ir daugybę diskusijų sukėlę, kas yra istorija, kas yra patriotizmas, Donato Ulvydo filmai „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011) ir „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017).
Dokumentiniuose filmuose dažniausiai linkstama vaizduoti sovietmečio pabaigą, susitelkiant į žymias to laikotarpio asmenybes – „Meistras ir Tatjana“ (2014, rež. Giedrė Žickytė), „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011, rež. Giedrė Žickytė ). Dažnu tokių filmu centru tampa krepšinis, kaip perteikiantis svarbias nacionalines vertybes, kovą prieš Sovietų Sąjungą krepšinio aikštelėje – „Arvydas Sabonis. 11“ (2014, rež. Rimvydas Čekavičius) sulaukė gana didelio populiarumo, o „Kita svajonių komanda“ (2012, rež. Marius Markevičius) sulaukė dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir JAV. Istorinė atmintis fiksuojama Jono Ohmano filmuose „Žalieji muškietininkai“ (2015) ir „Nematomas frontas“ (2013), liečiantys pasipriešinimo Sovietų Sąjungai temą. Šiuo laikotarpiu dokumentiniuose filmuose vyrauja patriotinės nuotaikos.
Konfliktas – valstybė versus kūrėjas
Istorinio filmo svarba iškyla reikšmingomis valstybei datomis. Ypač daug diskusijų kilo 2009 metais ir tuo laikotarpiu, kai buvo norima sukurti Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimui skirtą filmą. Šiose diskusijose svarstomos finansavimo problemos, kūrėjų nepajėgumas, valstybės nenuoseklus darbas, strategijos nebuvimas. Šalia to apmąstoma ne tik kino padėtis Lietuvoje, bet atsiranda ir patriotinis diskursas – teigiama, kad toks filmas yra būtinas Lietuvai, kaip valstybei, svarstoma, koks jis turi būti, kodėl jo nėra, ar bijoma žodžio „patriotas“, kodėl valstybė neskatina patriotizmo ir kiti su tuo susiję klausimai.
Ryškiu pavyzdžiu čia tampa Šarūno Barto filmas „Dovydo akmuo“, kuris turėjo išeiti 2014 m. ir buvo gavęs nemažą paramą iš valstybės. Tačiau šis istorinis filmas žiūrovo nepasiekė. Filmas taip ir nebuvo sukurtas ir nuo 2011 m. Š. Bartas pats net nebešneka apie šį filmą. Kitas filmas, kuris taip ir neišvydo kino ekranų, yra Raimundo Banionio ir rašytojo Juozo Marcinkevičiaus „Broliai veikė Europą“ (vėlesnis pavadinimas – „Žalgiris – geležies diena“). Kultūros ministerija 2003 m. buvo paskelbusi konkursą Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo proga. 2006 m. atrinkti du projektai. 2007 m. pasirinkta Š. Barto pateikta idėja apie Pilėnų tragediją „Margiris“. Tačiau supratus, kad per porą metų šia proga filmo sukurti nepavyks, dėmesio sulaukė kita data – Žalgirio mūšio 600-osios metinės ir finansavimą nuspręsta skirti R. Banionio filmui. Pasak ministerijos, filmas nebuvo sukurtas dėl tarp kūrėjų vykusių nesutarimų dėl autorinių teisių. Tačiau R. Banionis teigia, kad valstybė skyrė vos 2 proc. reikiamo biudžeto ir pats filmo kūrimas buvo visiškai sustabdytas.
Kaip matome, kino kūrėjai, kurie siekia ir jiems nepavyksta sukurti istorinio filmo, pradeda kaltinti valstybę dėl to, kad ji neskiria pakankamai lėšų. Tačiau neretai jie savo nepasitenkinimą valstybe išreiškia ne tuo, kad ji tiesiog neturi pinigų, jie kaltina ją tuo, kad jai nerūpi kultūros sfera bei kad ji iš esmės nusiteikusi prieš tokį kiną ir yra antipatriotiška. Taigi iškyla dvi problemos – viena, finansavimo problema; kita – netikėjimas valstybės suinteresuotumu sukurti istorinį filmą.
LKC archyvas
Taigi istorinis filmas susiduria su tokiomis problemomis kaip lėšų stoka. Be to, kyla konfliktas, ar valstybė turėtų remti patriotinį kiną, ar tai pačių kūrėjų reikalas. Pasak kino kritiko Edvino Pukštos, kito kelio sukurti plačios apimties istorinį filmą, kaip tik globojant valstybei, Lietuvoje nėra, tačiau tam turėtų būti sutelktos visos šalies kino gamybai skirtos lėšos bei tam turi neprieštarauti kūrėjai. Prodiuserė Lineta Mišeikytė įvardijo ne tik menką valdžios finansavimą, bet ir tai, kad tokiam filmui sunku rasti koprodiuserių kitose šalyse, nes toks filmas įdomus tik šalies auditorijai. Todėl valstybei šiuo atveju tenka didelė finansinė našta.
Žiniasklaidoje atsiranda ir kitas diskursas dėl istorinio filmo. Kyla priekaištų, kad valstybė negali būti patriotinio kino užsakovė, nes ji yra antipatriotinė, todėl tokiomis aplinkybėmis negali atsirasti patriotinis filmas. Iš kino kūrėjų lūpų 2010 m. skamba tokios frazės, kaip „kinas ir apskritai kultūra netapo nė vienos nepriklausomos Lietuvos valdžios prioritetu“, „nes negali būti patriotinio kino antipatriotinės valdžios užsakymu“, „nes patriotizmas skamba kaip keiksmažodis“. 2013 m. taip pat galima išgirsti pastebėjimų, kad tiek visuomenė, tiek politikai į patriotizmą žiūri ciniškai. Tas patį galima pastebėti ir 2017 m. Kalbama apie tai, koks reikalingas patriotinis kinas, kaip atkirtis Rusijos propagandai. Tačiau, pasak filmų kūrėjų, „Lietuvos kultūros valdininkai nenori nė girdėti apie patriotinius, partizaninės tematikos filmus“.
Valstybės atkūrimo šimtmečio progai buvo ruoštasi iš anksto, todėl 2017 m. numatytas pakankamai aiškus istorinių filmų finansavimo mechanizmas. Valstybiniu lygmeniu išreiškiamas požiūris, kad toks filmas yra reikalingas. „Kino menas suteikia geras galimybes skatinti jaunimą domėtis savo istorija, ugdyti mūsų atsparumą priešiškai propagandai, stiprinti kritinį mąstymą. Kinas turi tapti svarbia edukacijos dalimi. Impulsą tam suteiks mūsų Nepriklausomybės 100-mečio programa – šia proga kuriami istoriniai filmai“, – sako kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonson.
Istorinis (patriotinis?) filmas ir jo misija
Daugiausia diskusijų istorijos ir patriotizmo tema kyla su D. Ulvydo sukurtais filmais. „Tadas Blinda. Pradžia“ verčia susimąstyti, kaip turi būti vaizduojama istorija, kiek filmas turi atitikti istorinius faktus. Lietuvos istorikai pabrėžia, kad tai tėra nuotykių filmas, kurio su istorija sieti nevertėtų. Tačiau patys filmo kūrėjai pripažįsta, kad jie siekė sukurti lengvai žiūrimą filmą. Kaip pastebi istorikas Aivas Ragauskas, „nuotykių, detektyvo, fantastikos ir erotikos primaišymas – tai prisitaikymas prie šiuolaikinio žiūrovo. Jam istorinis pamušalas yra patrauklus, todėl dažnai istoriniai dalykai tėra labai reikalingas prieskonis prie minėtų siužetų“.
Tuo tarpu „Emilija iš Laisvės alėjos“ sukelia aršias diskusijas apie patriotizmą, kurios vis dažniau kyla pastaraisiais metais. Filmo kūrėjų manymu pagrindinė veikėja Emilija įkūnija laisvę, kurią reikia branginti ir šiandien. Pasak D. Ulvydo, reikia išnaudoti kiną, kaip komunikacijos kanalą, ir skatinti patriotinių filmų kūrimą. „Jeigu būtų suvokiama, kad kinas yra ir komunikacijos kanalas, per kurį galima transliuoti žinias, vertybes, kurtume daugiau tautos istoriją ar identitetą apmąstančių filmų, šalyje pasiektume geresnių rezultatų, ugdytume pilietiškumą“, – teigia jis.
Panašios nuostatos apie tai, kad istorinis filmas turi nešti tam tikrą vertybinę žinią, atsispindi ir žiūrovų reakcijose į „Pelėdų kalne“ esančią sekso sceną. Nors svarstoma, ar galėjo tuo metu egzistuoti kunilingas ar ne, esmė, matyt, ne čia. Praeitis yra idealizuojama, šlovinama ir žiūrovas tarsi reikalauja, kad ji pamokytų dabarties kartas, būtų savotiška „gyvenimo mokytoja“. Diskusijos iš pirmo žvilgsnio kyla dėl istorinių faktų, bet, pasižiūrėjus atidžiau, jos kyla dėl to, ar galima tokiame filme vaizduoti „nemoralius“ dalykus. Visuomenė iš istorinio filmo tikisi, kad jis suteiks tai, ko jai įsivaizduojamai trūksta šiems laikams – tam tikro herojiškumo, tradicijų laikymosi, aukštos moralės.
Į Lietuvos praeitį dažnai žvelgiama siekiant pabrėžti jos didingumą – arba ji nuo jūros iki jūros, o jei pavergta, tai kaip kovoja prieš uzurpatorių. Todėl istoriniai filmai apipinami tam tikromis „viltimis“, vertinimais ir verčiami nešti patriotinę idėją. Tai nėra tiesiog filmas, kurį pažiūrėjęs vertini, geras jis ar ne, ar paliko įspūdį. Ne, jį pamatęs, klausi savęs ne tik, kiek jis atitiko istorinę „tiesą“, bet ir kiek jis sugebėjo perteikti švietėjišką žinią.
Kino kritikas Karolis Baltrūnas, kalbėdamas apie tokius filmus kaip „Tadas Blinda. Pradžia“, Roberto Mullano filmą „Mes dainuosim“ (2015), to paties režisieriaus filmą „Laiškai Sofijai“ (2013) bei kitus pastarojo meto lietuvių istorinius filmus, pabrėžia veikėjų paviršutiniškumą, jų superherojaus įvaizdį, kurie turi tik teigiamas savybes. Pasak jo, „pats pasiaukojimo faktas mums atrodo ne kaip iš žmogaus valios kylantis reiškinys, o kažkoks stebuklas. Mitologizuodami praeitį, kino kūrėjai žiūrovų nekviečia į jokią diskusiją ir nekuria (nepadeda kurti) jų santykio su praeitimi“.
Istorinis filmas Lietuvoje lygu patriotinis filmas. Tačiau, kaip pastebi Julija Kulevičiūtė, Lietuvoje patriotizmas filmuose įgyja ekstremaliojo patriotizmo bruožus, kur jis absoliučiai nekvestionuojamas, o teigiamas, kaip įgimtas ir aukščiau bet kokių moralinių vertybių. Patriotizmas automatiškai yra moralė.
Gal vertėtų kurti ne istorinius filmus, o filmus, paremtus istorine atmintimi. Kaip šių laikų žmonės „prisimena“, įsivaizduoja praeitį? Juk iš esmės jau dabar yra kuriami tokie filmai. Tačiau jie vadinami istoriniais, kaip atspindintys tiesą, tai, kas buvo. Įdomus pavyzdys būtų „Monty Python“ filmai „Monty Python ir šventasis Gralis“ (Monty Python and the Holy Grail, 1975) ir „Brajeno gyvenimas“ (Life of Brian, 1979) – niekas jų nelaiko istoriniais, nors jų siužetas plėtojamas tam tikrame istoriniame laikotarpyje. Taip pat visai neblogas pavyzdys šiame kontekste yra 2017 m. sukurtas Eglės Vertelytės filmas „Stebuklas“. Tačiau jie paima istoriją, kaip įrankį, kuris ironiškai atspindi šių laikų vertybes, tradicijas ir stereotipus. Tad kyla klausimas, ką vadiname istoriniu filmu, ar tas kūrinys, kuriame veiksmas vyksta tam tikroje istorinėje epochoje, jau yra istorinis? Ir, visgi, ar istorinis filmas būtinai turi turėti kažkokių papildomų užduočių be to, kad tiesiog būtų kino kūrėjų menine išraiška?
Nuorodos:
http://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/kinas/19611969-autorinio-kino-modelio-isigalejimas-lietuviu-kine/naujasis-lietuviu-kinas-apie-praeiti/78939
https://www.lzinios.lt/lzinios/lietuva/nesibaigianti-istorija-lietuvos-istorinis-filmas/204138
http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/lietuvai-istorijos-kadrai-per-brangus-594162/,page.2
http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/patriotizmas—lyg-keiksmazodis/
http://www.veidas.lt/%E2%80%9Ctadas-blinda-pradzia%E2%80%9D-labai-skirtingi-vertinimai
Gal paprašyti Holivudo surežisuoti Lietuvos šimtmečio jubiliejų?
http://www.savastis.lt/tauta/lietuviams-patriotiskumas-sedejimas-prie-televizoriaus/
Julija Kulevičiūtė, „Patriotizmo diskursas lietuviškų filmų recenzijose“, Bakalauro darbas, 2018
Aivas Ragauskas, „Istorinis filmas ir šiuolaikinė kultūra.“ Naujasis Židinys-Aidai. 12, 2012, 710.
Karolis Baltrūnas, „Lietuvos kino vaikystė.“ Naujasis Židinys-Aidai. 5, 2015, 59-61.