Kasdienis Elis krosas prasideda įprastai: persirengiu, susirišu plaukus, įšoku į sportinius batelius, išeinu iš namų ir pasileidžiu man žinoma trasa. Perkertu porą gatvių, kol pasiekiu parką, o grįžtu keliu, vedančiu pro aikštę, kurioje įsikūrusi mano darbo vieta, universitetas. Geriausiai pailsiu, jeigu bėgant pavyksta nieko negalvoti ir susikoncentruoti į kvėpavimą, pamirštant skaičiuoti žingsnius, o vaizdamas leidžiant slysti pro šalį. Kelias pernelyg gerai pažįstamas, kad ties kiekvienu posūkiu ieškočiau ženklų, nurodančių tolimesnę kryptį.
Tik šį kartą, atsidūrusi žmonių pilnoje aikštėje, Elis sustoja. Kvėpavimas išsiderina, ji pradeda giliai alsuoti ir dairytis. Pastatai ima plaukti, ji nebežino, kur atsidūrusi, kaip ir nebežino, kur toliau turėtų bėgti, nors šimtus kartų jau buvo šioje vietoje. Tačiau tai ne atsitiktinis moters išsiblaškymas, o pirmieji Alzhaimerio požymiai, nors ji neseniai atšventė vos 50-ąjį gimtadienį.
Režisieriai Richardas Glatzeris ir Washas Westmorelandas kino juostoje „Vis dar Elis“ („Still Allice“) Juliannei Moore atiduoda pagrindinį vaidmenį. Aktorės pelnytas „Oskaras“ tik patvirtina, kad jos vaidyba nebuvo eilinė – tai subtiliai išgyventa moters drama.
Vietos neatpažinimas nėra vienintelis lingvistikos profesorę Elis suneraminantis simptomas. Visą savo karjerą paskyrusi mokslui ir dėstymui moteris, kalbėdama prieš studentų auditoriją, pradeda užmiršti žodžius. Netrukus gydytojas patvirtina diagnozę, o Elis, bandydama nuslėpti sukrečiančią žinią nuo artimųjų, nebeištveria ir pasako jiems tiesą. Liga progresuoja, moteris palieka darbą, dabar vienintelė jos atrama – šeima. Elis vyras (aktorius Alecas Baldwinas) kaip įmanydamas ją palaiko, nors ir pati moteris stengiasi nepasiduoti panikai ir susitaikyti, kad vienas brangiausių jos dalykų, protas, miršta. Pamažu paralyžiuodamas prisiminimus, gebėjimą atpažinti vietas ir net artimiausius žmones, galiausiai – kalbą. Nors kaip ji prasitaria jauniausiai dukrai (aktorė Kristen Stewart) būna geresnių ir blogesnių dienų, kai prieš save mato žodžius, bet negali jų pasiekti, dar daugiau – nežino, kas ji. Tačiau kaip prisipažįsta viešos kalbos metu – ji stengiasi ne kentėti, o kovoti, kad kuo ilgiau išliktų tuo, kuo buvo. Banalus posakis – gyventi šia akimirka, tampa vienintele moters išeitimi.
Ar režisierių R. Glatzerio ir W. Westmorelando duetas savo filme siekia tik priversti žiūrovus susigraudinti ir gailėti pagrindinės herojės? Pavyzdžiui, kai moteris savo rankose laiko vieną iš ką tik gimusių vyriausios dukters dvynių, ar kai ji kompiuteryje atsidaro paslaptingą failą „Drugelis“, kurį įrašė vos tik sužinojusi diagnozę: „Mieloji, tu turėjai nuostabią santuoką, užauginai tris fantastiškus vaikus ir padarei stulbinančią karjerą. Tačiau dabar atidžiai manęs paklausyk. Užlipk į antrą aukštą, ten pamatysi komodą su mėlyna lempa, atidaryk viršutinį stalčių, kuriame surasi buteliuką su tabletėmis…“. Arba kai maištingoji jaunelė Lindsė, sustabdžiusi savo aktorinę karjerą ir persikėlusi prižiūrėti mamos, skaito jai ištrauką iš pjesės „Angelai Amerikoje“. Paklausiusi mamos apie ką šis tekstas, gauna tylų atsakymą, panašesnį į vaiko bandymą tarti pirmuosius žodžius – meilę.
„Vis dar Elis“ istorija kino kūrėjai pasakoja apie praradimo meną, kurio mokosi Elis ir jos artimieji, o kartu ir stiprybę, palaikant vienas kitą. Juosta taip pat kalba apie tai, kokią didelę reikšmę mūsų tapatybei sudaro prisiminimai. Ir apie tai, kad griežta perskyra tarp kūno ir proto neegzistuoja.