Paskutiniuosius porą metų „Pixar“ animacijos studijai visiškai nesisekė sukurti kūrinio, kurį žiūrovas pamiltų. Dar daugiau, paskutiniųjų dešimties metų studijos kūrybą geriausių atvejų galima apibūdinti tik kaip „banguotą“. Ši situacija yra ypač skaudi, kadangi dvidešimt metų „Pixar“ buvo išskirtinė visame kino pasaulyje – ji buvo vienintelė studija (nuo pat jos įkūrimo), niekada nesukūrusį filmo, kuris būtų kritikų blogai įvertintas ar nepelningas. Būtiną pabrėžti, kad pramogų pasaulyje tai buvo išties negirdėtas pasiekimas.
Tačiau maždaug nuo 2015 metų (kai kas ginčytųsi, kad patys pirmieji ženklai pasirodė dar 2011 m.) „Pixar“ studijos filmai vis dažniau pasirodydavo, na, vidutiniai. Žinoma, jų animacijos lygis yra nepralenkiamas – net blogiausias šios studijos darbas vis tiek demonstruoja geriausios kokybės animaciją. Tačiau istorijos… Jos nebesugebėdavo paveikti žiūrovo taip, kaip tą padarydavo geriausi studijos filmai praeityje. Herojai tapo nebe tokie įdomus, o jų sprendžiamos problemos – per daug specifinės, kad su jomis būtų galima susitapatinti plačioms žiūrovų masėms.
Galiausiai, „Disnėjaus“ studijos vadovybės spaudimas, kad „Pixar“ daugiau dėmesio skirtų filmų tęsiniams, o ne originalioms istorijoms (nors „Pixar“ prieš dešimtmetį viešai šaipėsi iš studijų, kurios tai darė) taip pat prisidėjo prie to, kad į kino ekranus grįžtantys mylimi personažai ten yra dėl to, kad prikimštų prodiuserių kišenes pinigų, o ne dėl to, kad jie patiria dar vieną nuostabų bei įtraukianti nuotykį.
Taigi, nuo pat 1995 metų, kai išėjo „Žaislų istorija“ (rež. John Lasseter), du dešimtmečius „Pixar“ vardas garantavo, kad žiūrovams bus suteikta aukščiausio lygio kino pramoga. Tačiau dėl studijai ypač nesėkmingų pastarųjų poros metų šis pasitikėjimas dingo. Todėl, kai sužinojau, kad naujausias kino ekranuose pasirodantis filmas bus „Išvirkščio pasaulio“ (rež. Pete Docter ir Ronnie del Carmen) tęsinys, nuoširdžiai tikėjausi blogiausio, bet pasigirdus pirmųjų žiūrovų teigiamiems atsiliepimas viltis grįžo. Ir, laimei, filmas nenuvylė.
Antroji „Išvirkščio pasaulio“ (rež. Kelsey Mann) dalis toliau pasakoja apie Raili nuotykius, vykstančius tiek realiame pasaulyje, tiek jos galvoje. Kadangi šiame filme Raili jau yra paauglė (jai 13 metų), jos emocinis pasaulis netikėtai (ir labai trenksmingai) susijaukia – dabar jai tenka susidurti su tokiomis naujomis emocijomis kaip Nerimas (angl. Anxiety), Gėda (angl. Embarrassment), Pavydas (angl. Envy), Nuobodulys (angl. Ennui), ir Nostalgija.
Šios naujos emocijos labai greitai pradeda dominuoti Raili gyvenime, o tai sukuria konfliktiškas situacijas tiek jos galvoje, tiek realiajame pasaulyje. Reikalai pablogėja, kai Raili išvyksta savaitgaliui į ledo rutulio vasaros stovyklą, kur turi išmokti susitvarkyti su naujais gyvenimo potyriais – netikėtų išsiskyrimu, pavydu, ambicija, noru įtikti ir t.t. Tai nėra lengva, bet būtent šių nutikimų metu Raili gali sužinoti, kokiu žmogumi ji nori tapti.
Kaip jau minėjau, „Pixar“ studija visuomet sugeba sukurti aukščiausios kokybės animaciją. Todėl jį aptarinėti atskirai nėra prasmės – užtenka pasakyti, kad reginys yra išties nuostabus. Tačiau kaip sužibėjo šio filmo istorija? Pirmiausia (ir tai tikrai sakau ne atsainiai), manau, kad ši dalis yra gerensė už pirmąją. Žinoma, būtina atiduoti pagarbą režisieriams Pete‘ui Docteriui ir Ronnie del Carmenui, kurie sukūrė šį nuostabų pasaulį prieš beveik dešimt metų. Tačiau būtent šio, antrojo, tęsinio kūrėjai sugebėjo filmo pasaulį pakelti į visai kitą lygį.
Būtina paminėti ir pagirti kūrėjus, kad būtent antrojoje dalyje aiškiau buvo atskleista, kaip skirtingos emocijos gali padėti ir apsunkinti kiekvieno gyvenimą. Tačiau mano mėgstamiausias šio filmo aspektas yra tas, kad kūrėjams pavyko papasakoti istorija be tikro antagonisto (blogiuko). Tai yra nepaprastai sunkus naratyvinis uždavinys, kuris, jei įgyvendinamas sėkmingai, gali sukurti žiūrovo atmintyje išties ilgai pasiliekančias istorijas. Kas, šiuo konkrečiu atveju, ir nutiko.
Atskirai būtina pagirti, kaip sėkmingai kūrėjams pavyko įgyvendinti Raili personažą. Jei pirmajame filme mergaitė atliko labiau iliustracinį vaidmenį, kuriuo buvo parodoma, kokį poveikį turi emocijos, tai šiame – ji buvo įdomiausias personažas, su kuriuo buvo nesunku susitapatinti. O tai, kad kūrėjams pavyko pademonstruoti paauglystės iššūkius nepaverčiant situacijų parodijomis (o pačių paauglių – karikatūromis), yra labai pagirtinas pasiekimas.
Kalbant apie vidinį Railį pasaulį reikia pastebėti, kad naujų emocijų atsiradimas yra labai protingas sprendimas. Jis ne tik leido pademonstruoti gerokai sudėtingesnes situacijas, tačiau ir (kaip jau minėjau) šių emocijų pliusus bei minusus. Kitas labai įdomus sprendimas buvo asmeninių įsitikinimų mechanizmo rodymas.
Pastarasis sprendimas puikiai veikia, kuomet personažas yra paauglys. Šiaip ar taip, tai yra laikotarpis, kai asmuo gali ne tik radikaliai transformuotis, bet ir susidurti su iššūkiu, kaip neprarasti savo kertinių savybių. Tiesa, šie sprendimai trumpam priverčia žiūrovą „iškristi“ iš filmo, kadangi tenka pastebėti, jog nei vienos iš naujųjų emocijų nebuvo praeitame filme. Tačiau, laimei, ši įkyri mintis greitai dingsta, nes, kaip jau minėjau, šis sprendimas puikiai veikia.
Dar vienas dalykas, už kurį būtina pagirti filmo kūrėjus, – sėkmingai suformuluota ir perteikta filmo mintis. Nors „Pixar“ darbai šiuo aspektu visada buvo labai stiprūs, bet pastarieji keli studijos filmai pademonstravo, kad net ir sėkmingiausiai animacijos studijai pasaulyje yra lengva išklysti iš kelio ir nuo geros istorijos pasakojimo pereiti prie pamokslavimo. Todėl, kad šis filmas sugebėjo sukurti įkvepiančią istoriją, tikėtina, jog jis ateityje bus žiūrimas ne kartą.
Galiausiai noriu atkreipti dėmesį, kad „Išvirkščias pasaulis 2“ yra puikiai subalansuotas žiūrėti tėvams kartu su jų paaugliais. Tai yra išties puiki istorija, kuri vėliau šeimai leidžia aptarti paauglių iššūkius ir padiskutuoti, kaip geriausiai su jais susitvarkyti. Dar daugiau, animacija pabrėžia, kad paauglių nauji ir labai emocingi išgyvenimai, iššaukti besikeičiančio kūno, neprivalo būti išgyventi vienumoje.
Šiaip ar taip, tėvai (seniai seniai) irgi buvo paaugliai. Beje, patys geriausi juokeliai yra adresuoti būtent tėvams – kino salės skardžiausiai iš juoko skambėdavo būtent tuomet, kai paauglystė buvo aptariama iš tėvų perspektyvos.
Apibendrindamas pirmiausia noriu pasakyti, kad tikra atgaiva rašyti apžvagą, kurioje galiu nuoširdžiai girti visus filmo kūrėjų sprendimus. „Išvirkščias pasaulis 2“ turi išties daugybę puikių elementų, pradedant animacija bei prasminga istorija ir baigiant humoru.
Tačiau svarbiausia tai, kad jis sugražino viltį dėl „Pixar“ studijos. Kitaip sakant, kad ji vėl gali būti vieta, kurioje patys geriausi pasaulio animacijos kūrėjai įgyvendina pačias geriausias istorijas. Rekomenduoju, jei tik yra galimybė, patirti šį kinematografinį nuotykį didžiajame ekrane.