Įvyko bendros lietuvių ir suomių gamybos filmo „2 naktys iki ryto“ premjera. Pokalbis su pagrindinio vaidmens atlikėju Mikko Nousiainenu

Su Mikko Nousiainenu susitinkame jaukioje kavinukėje ir iškart jo akį patraukia lentynoje gulinti suomių rašytojos Sofi Oksanen knyga. Jis jos neskaitė, tad rekomenduoti negalėtų, tačiau nepatingi „pagooglinti“ ir parodyti ekscentriškosios autorės, pasak jo, tikrai spalvingos asmenybės – nuolat nepaleidžiančios iš dantų cigaretės ir kalbančios itin žemu balsu – nuotraukų. Vienoje iš rašytojos pjesių vaidino ir jo tėvas. Abu Mikko Nousiaineno tėvai aktoriai. Teatre „užaugęs“ aktorius savo karjerą irgi pradėjo nuo vaidmenų teatre.  Su Lietuvoje viešinčiu ir naujausią dramą „2 naktys iki ryto“ pristatančiu aktoriumi susitikome prieš filmo premjerą „Kine po žvaigždėmis“. Vilniuje nufilmuota romantinė drama pasakoja apie dviejų nepažįstamųjų – prancūzės architektės ir suomių didžėjaus susitikimą svetimame mieste. Karoline ir Jaakko nekalba ta pačia kalba, tačiau jų žvilgsniai susiduria ir, pajutę abipusę trauką, jie drauge praleidžia naktį klajodami po nepažįstamą miestą. Vienos nakties nuotykis nelauktai prasitęsia, kai dėl išsiveržusio Islandijos ugnikalnio sukelto pelenų debesies atidedami visi skrydžiai ir pora užstringa Vilniuje.

Kuo jus patraukė filmas „2 naktys iki ryto“?

Pagrindinė susidomėjimo priežastis – režisierius. Mikko Kuparinen yra pagrindinė priežastis, kodėl norėjau filmuotis šioje juostoje. Tai jo antrasis ilgametražis filmas ir man jau teko dirbti su juo pirmajame filme. Taip pat svajojau suvaidinti tokiame filme, kuriame būtų tik du veikėjai. Man patinka pagrindinė filmo idėja – kaip aš ją suprantu – būtinybė būti atviru su savimi, ištikimu sau. Tik tada gali atsiverti kitam. Tai mane ir suintrigavo.

Ko Jūs apskritai ieškote vaidmenyse, koks Jums būtų idealus vaidmuo?

Seniau turėjau du svajonių vaidmenis. Tiesa, dabar jau iš jų „išaugau“(juokiasi). Pirmasis buvo Piteris Penas, antrasis – Raskolnikovas. Išties man pasisekė – teko  įkūnyti daug skirtingų veikėjų. Tiesa, daugiau teatre, bet taip pat ir kine. Manau, aktoriui svarbu išbandyti save kuo įvairesnėse rolėse. Viskas susiję – net jei dubliuoji animacinius filmus tai padeda tau kituose vaidmenyse.

Ar dažnai tenka dubliuoti filmus?

Ne, bet mielai dažniau tai daryčiau. Dirbau su pora animacinių filmų. Vienas jų – „Sinbadas“. Buvo sunku, visą filmą su kuo nors koviausi, tad turėjau nuolat skleisti kovos garsus (juokiasi).

Filmo „2 naktys iki ryto“ istorija gan paprasta, tad didžiausias krūvis tenka aktoriams. Kaip sekėsi užmegzti ryšį su filmo partnere?

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai-esė

Išties tai pavyko gan lengvai, manau mes turime panašią pasaulėjautą, mąstyseną, panašų ritmą, kuriuo pasakojame istoriją. Repetavome trejetą dienų ir tai labai padėjo. Dažniausiai neturi tokios galimybės – eini tiesiai į filmavimo aikštelę ir filmuosiesi. Tai – išgyvenimo modelis. Na ne visada, bet ypač dirbant televizijoje. Darbo tempas – nepaptrastai greitas. Šiame filme buvo galimybė repetuoti, atrasti kas tinka, kas ne. Tad atsidūrus prieš kameras beliko vaidinti. Kadangi abiems pagrindiniams aktoriams anglų kalba nebuvo gimtoji, beveik neliko vietos improvizacijai. Tiesa, dalį teksto perrašėme repeticijų metu.

Filme Caroline siekia pabėgti nuo realaus gyvenimo ir problemų. O ko Jūsų herojus ieško šiuose santykiuose?

Nežinau, manau, jis šiek tiek meluoja sau. Jis mano, kad jo gyvenimo būdas yra toks, koks yra, visų pirma dėl jo vaiko. Kas didele dalimi yra nesąmonė. Jis tai daro ir dėl savęs, mėgaujasi savo pasisekimu.

Ar šis trumpas susitikimas jam kažką duoda?

Manau taip. Jis kalba apie įžymybės gyvenimą, daug merginų turėjimą, tačiau išties viso to nebenori, jis bręsta (manau tai teisingas žodis) ir siekia rimtų santykių. Tik klausimas, ar Caroline jam gali duoti tai, ko jis ieško.

Jums asmeniškai tai atrodo pasakojimas apie tikro ryšio tarp dviejų žmonių galimybę ar neįmanomybę?

Aš esu šiek tiek romantikas, tai noriu tikėti, jog tas ryšys yra įmanomas. Išties, sunku pasakyti, bet vienareikšmiškai, noriu tuo tikėti.

Filmas parodo, kad kartais lengviau būti savimi su nepažįstamuoju nei su pačiais artimiausiais žmonėmis.

Žinoma, nes tu neturi tos naštos, kurią sukuria tavo praeitis. Gali pradėti nuo nulio. Gali atvirai pasakyti, ko nori. Arba neatskleisti to, ko nenori.

Tai ne pirmas jūsų tarptautinis projektas, bet kaip šiuo atveju sekėsi dirbti tarptautinėje komandoje? Ar buvo kokių nors iššūkių, netikėtumų?

Nežinau kodėl, bet kaskart dirbdamas tarptautinėje komandoje jaučiuosi labai gerai. Tai gali būti susiję su tuo pačiu praeities užkraunamos naštos neturėjimu (juokiasi). Niekas manęs nepažįsta, aš nieko nepažįstu. Šiuo konkrečiu atveju labai džiaugiausi darbu su lietuvių komanda. Jie nuostabūs! Tikrai neperdedu. Visi dirbo labai profesionaliai. Darbo valandos – ilgos, filmavimas buvo visiems sunkus, bet niekas nesiskundė.

Ar pasitaikė kokių smagių nutikimų filmuojant?

Žinoma buvo, bet juokingiausia, kad kaskart, kai manęs kas nors to paklausia, aš jų nebeprisimenu. Savotiška patirtis buvo filmavimas tame sendaikčių turguje (Kalvarijų turgus, aut. pastaba). Teko pamatyti labai įdomių veikėjų. Kai kurie buvo ganėtinai pikti, senyvos moteriškės mosavo lazdomis. Buvo tikrai įdomu (juokiasi).

Filmo istorija atrodo jau girdėta ne kartą – vaikinas susitinka merginą. Kas ją padaro išskirtine?

Gali nuskambėti kiek ciniškai, bet visos istorijos jau yra papasakotos. Tad viskas priklauso nuo tavo požiūrio taško. Man ši istorija aktuali, nes ji turi sąsajų su mano asmeniniu gyvenimu. Būtent tas atvirumo elementas, du veikėjai, kurie susitinka, ir nors abu tam tikra prasme meluoja sau patiems, bet bando priimti teisingus sprendimus ir galbūt kažką iš šios situacijos išmoksta.

Filmas neblogai įvertintas festivaliuose, Bergamo kino festivalyje gavo publikos apdovanojimą. Kokie elementai daro filmą artimą žiūrovams?

Taip, išties džiugu, kai filmą įvertina būtent publika, o ne tik žiuri nariai. Manau viskas prasideda nuo to susitikimo svetimoje šalyje, neutralioje teritorijoje. Mikko manymu kiekvienas turi slaptą svajonę atsidurti tokioje situacijoje, sutikus kažką užsienyje. Kyla klausimas, ar aš galėsiu būti spontaniškas, pasinaudoti proga, o gal ne? Išties neturėjau daug galimybių sustikiti su publika. Monrealyje filmas buvo sutiktas labai šiltai. Suomijoje daugiausia teko kalbėti apie filmą su draugais ir kolegomis – jiems darbas labai patiko ir sulaukiau pastebėjimų, jog filmas nėra tipiškas suomiškas filmas.  Kino kritikų vertinimai buvo taip pat nebūdingai geri.