„Prior Entertainment“ archyvas
Po 2009 metų filmo „Ponas niekas“ finansinės nesėkmės ir kelių asmeninių nelaimių belgų režisierius Jaco Van Dormaelas grįžta į kino teatrus su dar ambicingesniu projektu. Kaip ir visuose ankstesniuose jo filmuose, taip ir čia nepamirštama papasakoti alternatyvios Genezės istorijos. Tačiau šį kartą režisierius nusitaiko į patį Dievą. Tiek „Didvyris Toto“ (Toto le heros, 1991), tiek „Aštuntoji diena“ (Le huitieme jour, 1996), tiek ir Van Dormaelo magnum opus „Ponas Niekas“ turi ambicingas vizijas ir įžūlias realybės sampratos interpretacijas, tačiau laurai atitenka „Naujausiam testamentui“, kurio satyrinis idėjų gigantiškumas ir siužetinio fokuso trūkumas gali tapti režisieriaus kūrybine epitafija.
Absurdiška, tačiau įtraukianti istorija siūlo mums alternatyvią Biblijos versiją, kur Dievas yra morališkai bankrutavęs tipas iš Briuselio, kupinas piktdžiugiškos pagiežos ir pykčio. Versija, kurioje jo dukra Ea, prieš pasprukdama iš namų, pasinaudoja tėvo neapdairumu ir leidžia visiems Žemės gyventojams sužinoti savo mirties datas. Ieškodama šešių apaštalų, kurie prisijungtų prie jau egzistuojančių dvylikos (nes aštuoniolika narių yra beisbolo komandoje) ir padėtų sutvarkyti negandas pasaulyje, ji leidžiasi į nuotykius po Briuselio gatves ir užkaborius.
Kaip ir galima spręsti iš provokuojančio siužeto bei spalvomis raibstančių scenų, režisieriaus vizija nėra skirta kiekvienam. Nepaisant „ameliškai“ romantiško tono, filmas nevengia temų apie zoofiliją, vojerizmą, smurtą prieš vaikus, Bibliją ir t.t. Turint omeny, kokiais satyriškais atspalviais yra nušviestos šios temos, pasipiktinimas ir kritika yra neišvengiama. Tačiau įžūlus Van Dormaelo požiūris į realybę nėra tikroji filmo problema. Atvirkščiai – mokėjimas pasijuokti iš visuotinių moralinių standartų ir įsitikinimų tarnauja filmui kaip masalas.
„Prior Entertainment“ archyvas
Problema slypi po kūrybingu ir turtingu vaizduote filmo eksterjeru. Nepaisant žaismingų scenų ir sąmojingo humoro, filmas ima varginti, suvokus, kokia išties gležna yra pati istorija. Kritikai nevengia lyginti Van Dormaelo stilių su Weso Andersono braižu. Pastarojo filmuose beveik kiekvienas šmaikštus elementas turi prasmę ir atstovauja „bendram paveikslui“. Tuo tarpu belgų režisieriaus minties eiga dažnai paskęsta konceptų masėje, brukamoje žiūrovui į veidą. Kaip ir „Ponas niekas“, taip ir „Naujausias testamentas“ nukenčia nuo idėjų gausos ir jų koncentracijos stygiaus.
Laviruodamas tarp religinės satyros „Brajano gyvenimas“ (The Life of Brian, 1979) aštrumo ir modernios klasikos „Amelija“ (Amelie, 2001) romantiškumo, „Naujausias testamentas“ apsistoja kažkur ties viduriu. Galbūt dėl režisieriaus „kūrybinio pamišimo“ stygiaus, galbūt dėl veikėjų įsimintinumo stokos. Toks kūrybinio braižo nekonkretumas tampa ypač akivaizdus filmo epiloge. Režisierius, rodos, nebežinodamas, kaip užbaigti filmą, pasirenka įmantrią deus ex machina sceną, idėjiškai prieštaraujančią kai kurių ankstesnių istorijų vystymui. Žiūrovas yra priverstas atsirinkti geriausias filmo detales, tačiau visumą nustumti į užmarštį.
„Prior Entertainment“ archyvas
Dievą suvaidinęs Benoitas Poelvoorde („Žmogus kanda šuniui“, 1992) savo ekscentrišku pasirodymu neretai kontrastuoja su gan slopiu likusių aktorių ansambliu, taip tarnaudamas filmo dinamikai. Režisūrinis sprendimas juo neperkrauti filmo siužeto veikia dviprasmiškai. Tuo tarpu ikonos Catherine Deneuve pasirodymas, nors ir nedidelis, visada yra šventė kino mylėtojams. Į užmarštį nenukeliavo ir operatoriaus Christophe Beaucarne pastangos. Prieš tai jau dirbęs su „Ponu nieku“, jis lengviau įsivaizdavo reiklias režisieriaus vizijas. Rezultatas nenuvilia, ir žiūrovui neleidžiama nuobodžiauti dėl miklaus kameros darbo ir išradingo kadrų karpymo.
„Naujausias testamentas“ yra šių metų Belgijos kandidatas į „Oskarų“ nominaciją už geriausią filmą užsienio kalba. Stokodamas siužetinio sodrumo ir teminio tolygumo, Jacas Van Dormaelas kompensuoja tai įžūliu konceptualumu, originaliomis idėjomis ir šmaikščiu jų pateikimu. Filosofiniai klausimai apie gyvenimą, jo trapumą, apie mūsų sprendimus, klaidas ir būdus jas ištaisyti yra amžini ir dėl to patrauklūs. Įvilkti į siurrealistinius vaizdinius, metančius iššūkį blaiviam protui, šie klausimai pasilieka dar ilgai palikus kino salę. Tai turbūt yra pagrindinis komplimentas filmui. Tol, kol neieškoma visapusiškos harmonijos tarp atlikimo ir rezultato, filmas tarnauja kaip turiningo laisvalaikio ir pažiūras testuojančios patirties testamentas.
Filmą galėsite pamatyti „Kine po žvaigždėmis“ 2016 Birželio 26 d.
Filmo anonsas:
