J. Krisiūnas: „Vis dar galvoju, kada gi galėsiu pasakyti, kad esu režisierius“

Justinas Krisiūnas jau įsitvirtinęs Lietuvos kino lauke kaip šiltų, nuoširdžių, kertines, gyvenimiškas temas analizuojančių filmų kūrėjas. Kaip pats juokais sako, būdamas teatro režisieriumi savo gimtajame mieste Rokiškyje, jis pajuto, kad jau užlipo ant aukščiausio devynaukščio ir suprato, kad nori kalbėti plačiau, todėl drąsiai žengė į kiną. Jame jis nebijo klysti, nusivilti ir nuvilti. Visos šios patirtys veda jį link to, kad vieną dieną pats sau galėtų pasakyti: taip, aš – režisierius. Šiuo metu, trečiasis Justino Krisiūno filmas „Širdys“ vis dar sukasi Lietuvos kino teatrų projektoriuose. Su J. Krisiūnu susitikome praėjus šiek tiek laiko po intensyvios reklaminės kampanijos, kuomet į viską jau galima pažiūrėti retrospektyviai. Mūsų pokalbis buvo tarsi nelygūs širdies dūžiai ir kartais atrodė, kad mes bandome paliesti ir išsiaiškinti, kokia gi ta paties Justino Krisiūno kūrybinė šerdis.

Mes esame iš to paties krašto ir aš labai gerai atsimenu, kaip tu, po studijų grįžęs į Rokiškį, įsidarbinai jaunimo teatre. Tuomet mums, moksleiviams, iš karto tapai nonkonformizmo etalonu. Buvai drąsus, kartais net įžūlus tuometinėje teatro valdymo struktūroje. Pamenu, mes labai dažnai galvodavome, ypač tuo laikotarpiu, kai norėdavome pabėgti iš Rokiškio,  kodėl gi tu čia grįžai ir ką čia gali rasti?

Kartais norą grįžti lemia likimas, nors ir daug ko galėjai norėti. Galėjai norėti iš karto eiti į Nacionalinį Dramos Teatrą statyti spektaklius, bet likimas nubloškė į Rokiškį, su jaunimu ten pradirbau septynerius metus ir tai prisimenu kaip auksinius savo gyvenimo metus. Tai man labai daug davė ir mane formavo. Čia, svarbiausia, turėjau erdvę ir laisvę kurti. Žinoma, kažkas pavyko, kažkas mažiau. Esmė, kad nuo to teatriuko, kurį pradėjau kurti, per septynerius metus nuo pirmos premjeros, kurioje apsilankė pusė salės, mes baigėme su spektakliu „Emigrantai“, kur buvo dvylika anšlaginių salių po 450 žmonių. Jo pasižiūrėti važiavo visa Panevėžio apskritis, buvo kažkas fenomenalaus. Žinoma, kartu su savo aktoriais suaugome, jie tapo studentais, aš jutau, kad užlipau ant aukščiausio Rokiškyje esančio devynaukščio. Pajutau, kad žiūrovams įdomus ir reikalingas mano pasirinktas kelias, kūryba, norėjosi pabandyti daugiau, tad po truputį atėjau iki ten, kur esu dabar.

O ar reikėjo kaip nors tau transformuotis iš teatro į kino režisierių?

Man atrodo, kad aš po beveik šešerių metų studijų nejaučiau, kad tampu režisieriumi. Kažkoks teatro kažkas. Iki šios dienos vis dar sau galvoju, kada gi aš galėsiu pasakyti, kad aš esu režisierius. Visų pirma, tai reikia sau pripažinti. Ir man atrodo, kad aš iki to dar tik einu.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie sapnus

O manai įmanoma pasiekti tą finišo tiesiąją?

Nesuvokiu dar. Pats sau dar netapau režisieriumi, man atrodo tai yra darbai, kuo jie svaresni, kuo jie turtingesni, ne finansine prasme, bet vertybėmis, tuo tu labiau nusipelnai būti režisieriumi. Man atrodo, tas kelias gal dar bus pakankamai ilgas, jeigu aš juo eisiu, jeigu nesulūšiu. Nes kai kurie darbai laužo.

Aš nebijau klysti, man tai yra kažkokia motyvacija, atrandi ką nors naujo, kažką kitaip. Tu pajauti, kad ir tai galima išgyventi ir tai po to tampa tavo dalimi. „Širdyse“ taip pat yra klaidų, kur man skauda širdį, kur aš su jomis turėsiu susitaikyti, susigyventi, bet iš kitos pusės galvoju, jeigu duos likimas kurti trisdešimtą filmą būnant septyniasdešimties metų, net neabejoju, kad bus klaidų. Kitokių, gal dar didesnės, gal dar skaudesnės, bet jos bus. Ir kol bus tos klaidos, tol eisiu aš link režisieriaus vardo. O kai nebebus, tada turbūt tada jau bus baigta.

Tu teigi, kad „jeigu tu pradedi kurti jau galvodamas kiek tu uždirbsi ir kad nusipirksi naują mašiną, butą, tai vadinasi, tai jau nebėra kūryba, tu esi verslininkas“. O kur tu save pozicionuoji? Kažkur per vidurį? Juk verslas reikalingas, norint užsitikrinti galimybes ir erdvę kurti toliau.

Aš nežinau…. Ieškojau savyje atsakymų, kas vyksta ir kas įvyko, po to, kokius skaičius, susijusius su „Širdimis“ matau dabar. Trejus metus tu spaudi kūrybinį gazą iki dugno, negalvodamas apie pasekmes, neskaičiuoji. Tu darai viską, kad išgautum kiek įmanoma tai dienai didesnę kokybę, tiek kino, tiek pačios prasmės, ką tu darai. Ateina ta diena, kuomet supranti, kur tu įklimpai, ką tu prisidirbai. Bet aš supratau, kad dvasiškai, morališkai tapau milijonieriumi. Turtas dirbti su Rolandu Kazlu, Liubomiru Laucevičiumi, Algirdu Gradausku, Indre Patkauskaite, tuometiniais antro kurso akademijos studentais. Man darbas su jaunimu yra didelis turtas, neslėpsiu. Finansiškai ir materialai gal ir ubagas šiai dienai esu, bet man tas milijonierius malonesnis, man atperka ubagystę.

Aš, pagalvojęs, žinok, nesigailiu. Jeigu reikėtų eiti vėl iš naujo, netgi žinant, kad bus tokie rezultatai, visi sakytų, kad bus blogai, tu sudegsi, tau reikės kelerius metus kapstytis. Manau, kad vis tiek eičiau ir daryčiau. Buvau keletoje salių, žiūrėjau filmą kartu su žiūrovais, mačiau kaip žmonės reaguoja, kvėpuoja. Jie kvėpuoja taip, kaip aš norėjau, tose vietoje reaguoja, kur aš ir norėjau. Supranta ir jaučia, kaip aš norėjau, kad suprastų. Net ir kritika, kurią skaitau, man atrodo labai teisinga, ir tos pastabos, ir pagyrimai teisingi. Man atrodo, kad tai yra kažkoks mažas žingsnis link to, kad aš save kažkada gyvenime pavadinčiau režisieriumi.

Suprantu, kad žinai arba stipriai jauti, ko nori ir link kur eini, tačiau kažkas vis tik trukdo? Nesuveikia?

Nesakyčiau, kad neveikia. Ta dalis žmonių, atėjusių į filmą, jie išeina labai laimingi. Taip pat gaunu krūvas žinučių, man rašo režisieriai, kolegos. Rašo, domisi, kaip, kas vyksta. Tai man yra svarbu. Daugelis dabar gyvena su kažkokia žaizda. Juk jaučiam, matom, kas dedasi su visuomene, koks jų požiūris, kokiu keliu eina žiniasklaida ir visos medijos, kokią įtaką tai daro žmonėms. Be to, žiūrimumo prasme mūsų valstybė labai maža.

Paminėjai žiniasklaidą ir iš karto pagalvojau apie tavo pasirinktą reklaminės kampanijos kelią. Žinau, kad nemažai žmonių sakė, kad „Širdžių“ nereklamuojant kaip komedijos, bus sunku, paskęsi komunikaciniame triukšme. Bet visada pabrėži, kad žiūrovo apgauti nenorėjai.

Kad tai komedija aš galėjau žiūrovą apgauti labai laisvai. Filme yra labai daug žaismingų scenų, intelektualaus, kokybiško humoro.

Bet tavo apsisprendimas buvo šia linija neiti. Nesigaili?

Nesigailiu. Nes kai apgauni žiūrovą, atvedi į kino teatrą ir paskui du mėnesius turi slapstytis, jeigu turi savigarbos. Juk žmonės bus pikti, suirzę, sakys: sumokėjau pinigus ir mane apgavo, eilinį kartą lietuviškas kinas mane apgavo. O būdamas atviras, dabar gaunu tokį grįžtamąjį ryšį, kokio ir noriu. Jis yra daug vertingesnis nei toks, kokį būčiau gavęs eidamas kitu keliu.

Natūralu, kad pramogos yra masiškesnis dalykas, aš niekada nekaltinsiu žiūrovo. Nenoriu sakyti, kad štai, žiūrovas yra kvailys, nežiūri mano meno, aš čia didis menininkas, sunkiai kūriau, o čia niekas nesupranta. Ir nėra viskas taip blogai juk. Yra dalis žmonių, kurie nori tokio lėtesnio, nebūtinai juokinančio kino, kuriuos „Širdžių“ istorija paliečia ir jie išgyvena didžius jausmus, tai yra faina. Nereikia versti visų žmonių prievarta eiti žiūrėti šio filmo.

Nemažai esi atvėręs „Širdžių“ kūrimo užkulisių. Tau pavyko sukurti savotišką kino stovyklą, į filmavimus įsitraukė visas Salų kaimelis.

Tai mus visus užbūrė. Vienas kitam daug padėjom, palaikėm. Ir ta dvasia, ypač vakarais, kai dar skaitai scenarijų, rytdienos scenas, o jau girdi kaip brunkšt!, gitaros akordai užgroja, jaunimas pradeda dainuoti, tokią gyvybę skleisti, o ežere baublys baubia. Kažkas nerealaus.

Be to, ne tik miegi, prabundi, bet ta aplinka dar į tave skverbiasi, įeina. Nes buvo, pavyzdžiui, viena scena, kur naktį galvojom, kad sužlugo visiškai, nebenufilmuosim. Tai scena, kur Andrius grįžta, paveiktas Snapo. Planavome, kad grįžta į namus, Gabija kraunasi lagaminus, ruošiasi jų atostogoms ir vyksta scena kambaryje, buitinė ir su buitine kinematografija. Jaučiam iš vakaro, kad blogai, iškrenta iš filmo konteksto, kad nepasiteisins. Ir tada nuėjau prie laiptelių, atsisėdau prie tos vietos, kur ilgas kadras filme, kur eina Gabija su Andrium. Galvoju, va čia, kada žmogus sudaužytas, kuomet jis nebežino ką daryti, jis išeina truputį pabūti vienas, pagalvot, atsisėst. Ir man ta erdvė kažką davė. Buvimas joje mane išgelbėjo, ji man padovanojo idealią sceną. Žinoma, tu stipriai būni pasiruošęs filmui iki tol, bet kai kiekvieną dieną eini, žinai tas scenas ir aplinką, tau kyla naujų minčių.

Esi minėjęs, kad „Širdyse“ labai daug tavęs. Šiame filme aptariamos labai įvairios ir skaudžios temos: santykių krizė, sąlytis su mirtimi, patyčios, auklėtojo vaidmuo.

Taip, daugelyje jų yra manęs ar mano aplinkos. Paauglių personažų linijose beveik visur yra manęs, Stepulyje yra daug manęs. Visos patyčios irgi pragyventos, juolab, kad su jaunimu esu dirbęs, jų istorijas matau ir girdžiu. Kažkaip viskas artima, laikotarpis – taip pat. Visa, kas rodoma filme, matyta ir patirta. Pavyzdžiui, naktimis iš radijo darai įrašus, kad diskotekoje galėtum paleisti ir koks kaifas, kai įrašai gerą dainą ir lauki to savaitgalio, kuomet tu ją paleisi. Iš tiesų tie dalykai – kažkas magiško ir tai parodydamas norėjau supurtyti. Nesakau, kad dabar visi blogai gyvena, be vertybių, tačiau visi skuba ir bėga, ir tas toks atradimo jausmas, ką anksčiau pajausdavom ryškiau, dabar yra dingęs. Mažesni dalykai suteikdavo daugiau emocijų, tas pats laukimo jausmas buvo stiprus. O dabar viskas pasiekiama lengvai, net ir santykiai dabar vystomi greitai: įsijungi „Tinder“ programėlę, nueini į pasimatymą, nepatiko, viskas baigta, einu į kitą. Tokio išbrandinto laukimo tema „Širdyse“ yra šalia plaukianti linija, ji buvo labai svarbi, kad jauni žmonės atrastų laukimą, nespirgėjimą, pagalvojimą, ar to reikia.

Manai šias mintis žiūrovas perskaitė?

Aš manau, kad jie perskaito, bet savaip. Jaučiu, kad juos veikia, po filmo nebėga namo, nečiumpa palto ir lekia, o dar pasikalba. Vadinasi, filmas padaro savo. Misija, ką jis turėjo padaryti, jis padarė.

Dėkoju už pokalbį