Italų menininką Jannį Kounellį (g.1936) galima pavadinti amžinu klajokliu. Pirmoji kelionė įvyko seniai – iš gimtosios Graikijos į Italiją. Antroji kelionė tebevyksta iki šiol jo meninėje kūryboje – tai žvilgsnis į praeitį, istoriją. Tas sugrįžimas visad esti labai netikėtas, kartais net šokiruojantis. Jo žymiausia instaliacija, kurioje eksponuojami gyvi žirgai stipriai išsiskiria ne tik iš jo kūrybos, bet šiuolaikinio meno konteksto. Jį galima palyginti su M. Duchampo fontano ,,sprogimu‘‘ 1917 metais. Tik ten jis pirmą kartą panaudojo ready made kaip meno kūrinį, o J. Kounellis tam pasitelkė gyvulius.
Jannis Kounellis gimė Pirėjuje, Graikijoje. 1956 metais persikraustė gyventi ir mokytis į Romą. J. Kounellio kūryba Italijoje skirstoma į du pagrindinius etapus: pirmasis pažymėtas paroda ,,L‘Alfabeto‘‘ (1960), kurioje demonstravo įvairiai užrašytas raides ir skaičius. Antrasis etapas prasideda apie 1967 metus, kuomet J. Kounellis įsitraukia į Italijos meninį judėjimą Arte Povera (,,Šiukšlių menas‘‘) ir pradeda kurti erdvines instaliacijas. Pagrindinė menininko kūrinių tema yra sugrįžimas. Tad kas susigrąžinama?
Sugrįžimas. Nr.1
Šis sugrįžimas – istorinis, susijęs su menininko gimtąją Graikija, kurios atspindžiai dažnai randami jo darbuose. Žymiausias jo darbas – instaliacija galerijoje L‘Attico Romoje (1969), kurioje jis eksponavo dvyliką žirgų. Žirgai gyvi, ne statulos, tiesiog gyvuliai: su aitriu fekalijų kvapu, leidžiamais garsais. Susiduria praeities istorijos jungtis – žirgas yra kario, keliautojo, grožio, jėgos simbolis bei šiuolaikinio meno; eksponuojami gyvi žirgai atspindi to laikotarpio maištą prieš tradicijas, bei institucinę G. Dickie teoriją, kad darbas yra laikomas menu vien dėl eksponavimo meno erdvėje.
Sugrįžimas Nr.2
Istoriškumo ženklų galima aptikti ir J. Kounellio performansuose, kuriuose jis jungia gyvas ir negyvas figūras – skulptūras. Kad ir performansas ,,Stalas‘‘ 1973, kuriame ant stalo išmėtytos graikų dievo Apolono skulptūros dalys, šalia jo tupi juodas paukštis. Netoliese – fleitininkas. Šitas performansas kelia asociacijas su Graikų senuoju menu, skulptūromis, kurių daugybė yra neišlikusių ar sugadintų. Juodas paukštis, tupintis ant skulptūrų dalių, simbolizuoja sugriautą praeitį, kultūrą, kuri nuo fleitininko gaidų turėtų ,,atgyti‘‘. Ir visa tai stebi žmogus, prisidengęs dievo Apolono kauke. Tas žmogus – tai menininkas, atkuriantis užmirštą praeitį, turintis galią nueiti nuo to, kas vadinama istorijos neišvengiamumu, stoti prieš ir keisti, nurodant galimybę kitaip pažvelgti į praeitį ir dabartį. Pats menininkas šį performansą (kaip ir kitus, pvz. su žirgais) komentuoja taip: tai idėja reprezentuoti mene visą meno istoriją.
Sugrįžimas Nr.3.
Kounellio darbai įvardijami ir kaip alchemiški. Menininką labai domino alcheminiai procesai ir eksperimentai, kaip kad aukso išgavimas. Šis brangus metalas, tiksliau jo lapai, panaudoti vienoje J. Kounellio instaliacijoje ,,Civilinė tragedija‘‘. Menininkas vieną galerijos sieną išklojo aukso plokštėmis, priešais pastatė kabyklą su vyrišku švarku ir skrybėle. Aphrodite‘i Georgiou šis darbas primena ikonas, kurios turėdavo auksinį foną. Ji teigia, kad šiame darbe trūksta tik-jei čia ikona-šventojo. Auksas savo simbolikoje gali turėti ir sakralinę, ir tautišką, transcendentinę reikšmę taip pat tai atsiminimas kažkokio trūkumo. Tas nuostolis galbūt yra pakaba su švarku – žmogaus pėdsako ženklas.
Dėl nuolatinio ryšio su praeitimi J. Kounellio kūryba yra vertingas meno istorijos dokumentas. Jis parodo, kad šiuolaikinis menas vertina ir nenutolsta nuo praeities idealų, juos gerbia ir įvairiai interpretuoja.