Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Naujienų sraute vis dažniau pasirodo džiugios naujienos apie Lietuvos kino kūrėjų pasirodymus įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose. Ne tik dalyvaujame, bet ir laimime, o tarp apdovanojimų turime ne vieną garbingą statulėlę. Tačiau kas be puikių rezultatų sieja visus šiuos jaunuosius lietuviško kino kūrėjus?
Siekiant detalesnės apžvalgos, pabandėme suskirstyti visus jaunųjų lietuviško kino kūrėjų darbus, atsižvelgiant į juose nagrinėjamas temas. Trumpai aptarsime kiekvieną iš teminių blokų, o daugiau apie juos galėsite paskaityti tolimesniuose šio ciklo straipsniuose. Žinoma, jautrias socialines temas liečiantys filmai persipina savo tematika, jų suskirstymas yra sąlyginis.
Verta atkreipti dėmesį, kad „jaunieji“ kūrėjai gali būti jauni ne tik pagal amžių, bet ir patirtį – tai gali būti pirmieji jų bandymai filmų srityje. Be to, cikle daugiausia dėmesio skiriama ilgametražėms juostoms (tikrai vertiname trumpukus, tačiau visų jų tikriausiai nė neaprėptume), pasirodžiusioms (ar bent pradėtus rodyti Lietuvoje) per paskutinius penkerius metus, t. y. 2019-2024 m.
Psichinės sveikatos svarba
Viena labiausiai matomų temų, paliečiamų jaunųjų Lietuvos kūrėjų – psichinė, emocinė sveikata, jos gerovė ar iš to kylančios problemos, dvejonės, siekis pagyti, susitaikyti su artimaisiais.
Žinomiausiu tokių filmų atstovu Lietuvoje tapo režisierės Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ (Summer Survivors, 2018 m.) – kelio filmas apie du pacientus ir psichologę, važiuojančius iš Vilniaus psichikos sveikatos centro į Palangą. Vienam iš veikėjų – bipolinis sutrikimas, kitai – galima depresija, ji jau mėgino žudytis. Sunkią temą liečiantis filmas kupinas vasariško lengvumo, nors ne visuomet pasiūlo lengviausią atsakymą.
Kitas panašios tematikos filmas – Andriaus Blaževičiaus (scenarijų rašiusio kartu su jau minėta M. Kavtaradze bei Tekle Kavtaradze) „Bėgikė“ (Runner, 2021). Šioje greito veiksmo dramoje žiūrovai stebi Marijos, ieškančios savo į manijos epizodą puolusio vaikino, santykius ir išgyvenimus. Kitaip nei „Išgyventi vasarą“, „Bėgikė“ apie panašią temą kalba iš kito žmogaus perspektyvos – iš artimojo, kuris susiduria su psichine liga sergančiu žmogumi ir nors neserga pats, patiria ne ką mažiau skausmingus išgyvenimus.
Čia galima priskirti ir Irmos Pužauskaitės juostą „9-tas žingsnis“ (9th Step, 2022). Kaip galima nujausti iš pavadinimo, juostoje kalbama dalyvavimą Anoniminių alkoholikų dvylikos žingsnių programoje. Tik juostoje pasakojama apie konkretų vieno dalyvio gyvenimą – Lino siekį atsiprašyti įskaudintų žmonių – pirmiausia, savo dukros.
Galbūt kažkur čia dar įsiterps šiemet „Lokarno“ kino festivalyje pagrindinį apdovanojimą – Auksinį leopardą – laimėjęs Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ (Toxic, 2024). Kol kas ši juosta nepasiekė Lietuvos kino ekranų, bet žiūrovai tikriausiai turės galimybę ją pamatyti artimiausio „Kino pavasario“ metu.
Seksualumas
LGBT+ tema lietuviškame kine nebėra nauja Romo Zabarausko dėka. Debiutavęs dar 2011 m. su trumpametraže „Pornomelodrama“, R. Zabarauskas netruko sukurti ir pilnametražių juostų, o per paskutinius kelerius metus žiūrovams pristatyti „Advokatą“ (The Lawyer, 2020) ir „Rašytoją“ (The Writer, 2023). Pastarieji, galiausiai sukursiantys savotišką trilogiją (dar laukia „Aktyvistas“), nutolsta nuo ankstyvo režisieriaus braižo ir nuo nišinės, new queer cinema stilistikos pereina į labiau žiūrovams „draugiškas“ juostas. Jose pagrindinis dėmesys ir toliau skiriamas LGB žmonėms ir tam, ką Lietuvoje išgyvena (ar išgyveno anksčiau) netradicinės seksualinės orientacijos žmonės.
Kiti ne tiek skvarbiai, tačiau seksualumo temą vis vien paliečiantys filmai yra Tomo Vengrio „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (Five and a Half Love Stories in an Apartment in Vilnius, Lithuania, 2024) bei Tomo Smulkio „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (People We Know Are Confused, 2021).
Galvojant apie seksualumo temą dažniausiai į galvą šauną būtent LGBT ar tiesiog homoseksualumo tema, nors seksualinio identiteto spektras yra ženkliai platesnis. Gal tik kino juostų kitais atvejais mažiau.
Tą „mažiau“ imasi taisyti M. Kavtaradzė su filmu „Tu man nieko neprimeni“ (Slow, 2023), kuriame pasakojama meilės istorija tarp kūniškumą vertinančios šokėjos Elenos ir aseksualaus gestų kalbos vertėjo Dovydo. Filmo tema nauja ir svarbi ne tik Lietuvos kontekste, tačiau ir viso pasaulio kine, todėl itin įdomu stebėti jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų darbus, darančius proveržį tarp įvairių auditorijų.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Užmiršta istorija
Dalis Lietuvos kūrėjų darbų bloškia mus atgal ir primena nepatogias ar tiesiog užmirštas istorines situacijas. Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ (2019) primena apie tarpukario Lietuvoje kilusią beprotišką idėją sukurti atsarginę Lietuvą Afrikos žemyne. Tuo tarpu T. Vengrio „Gimtinė“ (Motherland, 2019) rodo neužmirštą laikotarpį, tačiau primirštą istorijos temą: iš JAV į Nepriklausomybės pradžios laikų Lietuvą atvykstančią emigrantę, siekiančią susigrąžinti tėvų žemę. Kartu ji atsiveža ir sūnų, kuris Lietuvą išvystą pirmą kartą gyvenime.
Skaudesnė ir mažiau norima prisiminti istorijos dalis atskleidžiamos Jurgio Matulevičiaus „Izaoke“ (Isaac, 2019): pasiremdamas Antano Škėmos to paties pavadinimo apysaka, režisierius pasakoja apie septintojo dešimtmečio Lietuvą, paliesdamas kolaboravimo ne tik su KGB, bet ir nacistine Vokietija temą, bei Lietuvos žydų istoriją ir pirmąjį pogromą prie Lietūkio garažų.
Netektys ir praradimai
Didelė dalis jaunųjų Lietuvos kūrėjų darbų vienaip ar kitaip paliečia netekties ar praradimų temą. Lauryno Bareišos „Piligrimuose“ (Pilgrims, 2021) Paulius ir Indrė važinėja po Karmėlavą, bandydami išsiaiškinti Pauliaus brolio nužudymo aplinkybes. Vėliau netekties ir susitaikymo temą režisierius sprendžia ir savo naujajame filme „Sesės“ (Drowning Dry, 2024), kuriame išbandomas sesių ryšio tvirtumas po paskutinio įprasto savaitgalio jų sodyboje ir skaudžios nelaimės, įvykusios šeimoje.
Režisierės Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (A Feature Film About Life, 2021) atsispiria nuo tėvo netekties, tik šiek tiek lengviau ir komiškiau, pabrėžiant situacijos absurdiškumą, su kuriuo susiduria tėvo laidotuves organizuojanti veikėja Dovilė.
Iš dalies netekčių tema paliečiama ir jau minėtuose „Žmonės, kuriuos pažįstam“ bei „Gimtinė“ – pastarojo atveju kalbama ne apie žmonių/artimųjų, o namų netektį, gimtosios žemės – tiesiogine ir perkeltine prasme. Vaikų ir tėvų dinamika bei gimtinės svarba/netektis atsispindi ir Austėjos Urbaitės „Per arti“ (Remeber to Blink, 2022), kuriame prancūzų pora įsivaikina su lietuvius vaikus, tik šiems priprasti prie naujos kultūros nėra paprasta.
Linksmesne gaida
Dauguma čia paminėtų filmų liečia rimtas temas ir itin dažnai – socialines problemas, tačiau kino forma gali būti ir kiek lengvesnė, ir pramogiškesnė. Tą pirmiausia rodo Lietuvos kino kūrėjų susidomėjimas žanriniu kinu.
Visų pirma – tai komiška, absurdiškų situacijų pilna drama „Paradas“ (Parade, 2022). Komedijų Lietuvos kino teatruose netrūksta, tačiau gerą, kokybišką ir akių vartyti neverčiantį filmą – būtent filmą, o ne keistą, greitą štampą – pamatyti nėra taip lengva. Režisierius Titas Laucius pasirūpino, kad išvystume komišką dramą, kurioje buvę vyras ir žmona bando išskirti dar kartą – šįkart per Bažnytinį teismą ir paversti savo santuoką negaliojančia ir Bažnyčioje.
Priešingame emocijų poliuje, tačiau iš tikro ne ką mažiau smagus – Jono Trukano „Rūpintojėlis“ (Pensive, 2022) – siaubo filmas, kuriame dvyliktokai važiuoja švęsti išleistuvių į paslaptingą sodybą, kurioje (tik jie to nežino) prieš dvidešimt metų įvyko šeimos žudynės. Tai ir smagus pramoginis kinas, ir pirmasis lietuviškas slasheris.
Na, ir netrukus kino teatruose pasirodys Eglės Vertelytės „Gardutė“ (Tasty, 2024) – pirmasis lietuviškas kulinarinis filmas. Juostoje pasakojama apie dvi bičiules virėjas, nuobodžiai dirbančias Kauno valgykloje „Gardutė“, tačiau netikėtai sudalyvaujančias kulinariniame realybės šou, kuris įneš naujovių ir nuspalvins nusistovėjusį draugių gyvenimą.
Kitaip tariant, jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų diapazonas platus ir su užmoju: nuo komiškumo iki psichiatrinės, nuo kulinarijos iki Antro pasaulinio karo, tačiau visose jose justi kokybiškas kūrybinis užtaisas, dažniausiai užgriebiantis ir kvestionuojantis socialinių problemų, visuomenės normų, susitaikymo ir maišto situacijas.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
