Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Viena iš ryškiausių temų paskutinių kelerių metų jaunųjų lietuviško kino kūrėjų darbuose – psichinė sveikata. Kūrėjai į skaudžią, bet svarbią temą žvelgia atvirai, pasiūlydami realistišką žvilgsnį, ne visada laimingas pabaigas, tačiau visuomet – viltį.
Nors situacija yra stabiliai gerėjanti, Lietuva, deja, vis dar išlieka tarp pirmųjų pasaulyje pagal savižudybių skaičių (OECD). Opi problema gvildenama ne tik skambiose žiniasklaidos antraštėse, bet ir kiek rimčiau, pasitelkiant psichologus, psichiatrus ir kitus visuomenės sveikatos specialistus tiek jų privačių praktikų metu, tiek organizuojant įvairius renginius, diskusijas.
Jaunoji karta nebebijo lankytis pas gydytojus – juokų forma pasiuntimas į terapiją gali būti perteklinis ir tam tikrose grupėse taikomas panašiu dažnumu kaip „ir nepamiršk druskos vakarienei“. Galbūt laisvėjantis diskursas leido atsirasti ir filmams, kuriuose veikėjų psichinė sveikata ar net ketinimas pakelti prieš save ranka, yra viena kertinių siužeto dalių.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Šie filmai tapo populiarūs ir žinomi, todėl, nors ir kurti jaunųjų Lietuvos kūrėjų, šių dramų auditorija gali būti daug platesnė ir aprėpianti tas visuomenės kerteles, kuriose kalbėjimas šia tema vis dar nėra patogus.
Lietuviškas kelio filmas
Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ (Summer Survivors, 2018 m.) – kelio filmas, apie tris ne dažnai lietuviškame kine sutinkamus veikėjus – atvirai apie savo psichinės sveikatos problemas kalbančius, besigydančius (ar gydančius) žmones. Psichologė Indrė (Indrė Patkauskaitė) iš Vilniaus Psichikos sveikatos centro sutinka į pajūrį nuvežti du pacientus: bipoliniu sutrikimu sergantį Paulių (Paulius Markevičius) bei sunkios depresijos paveiktą (nors anonsuose dažnai minėtą kaip tiesiog „užsisklendusią savyje“) Justę (Gelminė Glemžaitė).
Nors filmo sukūrimo priežastis įvardinti sudėtinga, kaip sakė pati režisierė, filmas atsirado ir dėl svarbios paliečiamos temos: vis daugiau žmonių išdrįsta kalbėti psichikos sveikatos tema, tačiau taip pat daug kas bijo gydytis, gėdijasi dėl esančių stigmų. Net ir filme veikėja Justė bandė žudytis, bet pati savo situacijos vis nepripažįsta: „ <…> [bandžiau] tai dar nereiškia, kad sergu“.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Veiksmas vyksta vasarą – išgyventi ją ir dabartinį sunkų laikotarpį yra vienas pagrindinių veikėjų tikslų. Taip pat „vasara“ ir psichinių ligų įstaigos vieta, nusistovėjusi kasdieniame žodyne ir dažnai suskambinti nerimtuose kontekstuose, siunčiant pašnekovą apsilankyti „vasaros 5“. Daug nerimtumo, ar tiksliau, pakankamai šiltų, nuoširdžių, šypseną išspaudžiančių situaciją yra ir M. Kavtaradzės filme, tačiau kūrėja nesišaipo iš vasariečių – jokiu būdu. Veikėjai pakankamai gyvybingi ir saviironiški, jog galėtų į situaciją pažvelgti juokaudami, tačiau pats filmas taip pat yra ir liūdnas.
Kelio filmuose įprastai svarbiausia – pati kelionė, kurios pabaigoje veikėjai šiek tiek pasikeičia, suauga, apsisprendžia. Taip ir įvyksta ir šiame filme, tačiau ne visų veikėjų istorijos baigiasi laimingai. Laimė, jog kūrėja nenuklysta ir į kitą kraštutinumą ir neromantizuoja depresijos. Tą darė sąmoningai, kaip sakė, kurdama filmą bendravo su psichologais ir psichiatrais. Nepaisant tam tikrų siužeto vingių, filmas nuteikia viltingai.
„Išgyventi vasarą“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite „Go3”, „Žmonės Cinema“ ar „Telia Play“ platformose.
Bėk, Lola, bėk
Režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filme „Bėgikė“ (Runner, 2021) taip pat veikia personažas, turintis bipolinį sutrikimą. Filmo herojės Marijos (Žygimantė Jakštaitė) vaikinas Vytas (Marius Repšys) dingsta – tai nebe pirmas kartas. Vytui – manijos epizodas, todėl Marija sunerimsta ir puola jo ieškoti, sekdama įvairiais pėdsakais ir detalėmis, bėgdama per miestą ir išlaikydama aukštą, trilerišką filmo tempą.
Nors Vyto ir „Išgyventi vasarą“ Pauliaus diagnozės tos pačios, vaikinų vaizdavimai skiriasi. Vytas pavojingas ne tik sau, bet ir aplinkiniams, jis gali imtis smurto. Marija „pasiveja“ Vytą – filmo pabaigoje jis atsiduria ligoninės palatoje, nors tolimesnis jo likimas ir gydymas (viskas atrodo gana procedūriškai) lieka neaiškus. Marija bent laikinai išgelbėja savo partnerį.
Ar tai siektinų santykių ir/ar pagalbos sergančiajam vaizdavimas? Vargu, tačiau atrodo realistiškai ir atitinka paprastą, greitą filmo stilistiką. Teisingi vaizdavimai, pasirinkimai ir neprivalo atsirasti filmuose – tą sakė A. Blaževičius viename interviu, teigdamas, jog „Meno kūrinys neturi aiškinti gyvenimo taisyklių. Tačiau šio filmo žiūrovams yra pakankamai erdvės patiems apsispręsti, kaip jie supranta meilę, santykius su artimaisiais.“
Be to, nepaisant veikėjo su psichinės ligos diagnoze, pagrindinė herojė yra Marija – ir be diagnozių susiduria su psichologiniais sunkumais – ji atsakinga ir už Vytą, ir patiria nuolatinį spaudimą, ir reikalavimus iš savo mamos. Tai ji atsiduria ne ką mažiau sudėtingoje situacijoje – šalia sergančiojo, negalėdama nei nuo jo nusisukti, nei tinkamai padėti – įrankių Marija neturi, nieks jai jų nesuteikia.
Tačiau „Bėgikė“ vis vien pasibaigia viltingai: Marija pasiekė savo, jai tapo bent šiek tiek ramiau, o į keistus mamos reikalavimus ir klausimus, panašu, pagaliau išmoko nereaguoti.
„Bėgikė“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite „Go3“, „Žmonės Cinema“ ar „Telia Play“ platformose.
Alkoholizmas ir tėvystė
Irmos Pužauskaitės juosta „9-tas žingsnis“ (9th Step, 2022) pasakoja apie Liną (Valentin Novopolskij), kuriam netikėtai atitenka paauglės dukros Ievos (Gerda Čiuraitė) globa. Linas – alkoholikas, bandantis išsikapstyti iš savo priklausomybės ir lankantis Anoniminių alkoholikų „Dvylikos žingsnių“ programą. Šiuo metu Linas 9-ame žingsnyje: bando prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti tų, kuriuos įskaudino, o pirmiausia – savo dukros.
Kaip veikėjas Linas tikrai nėra šventasis, greičiau jau paprastas žmogus – kartais pajuokaujantis, kartais nemalonus. Į santykius su dukra Linas žvelgia kiek transakciškai, tačiau vystantys siužetui, tėvas ir dukra vienas kitą pradeda pažinti artimiau. I. Pužauskaitė su priklausomybių pasauliu susidūrė iš arti ir svarsto, jog sveikstantis priklausomas žmogus (ir priklausomybės bendrai) yra visos visuomenės rūpestis.
Vis tik filme nėra itin dramatiškų scenų, smurto, barnių. „9-tas žingsnis“ pakankamai lengvai suprantamas filmas, rodantis ne visišką bedugnę, tačiau priklausomybę turinčius ir funkcionuojančius žmones bei jų artimuosius. Jis puikiai tinka įvairaus amžiaus žiūrovams, diskusijų užmezgimui ir galvojimui apie problemų sprendimo būdus. Užbaigiant režisierės žodžiais: „Noriu, kad žmonės išsineštų viltį. Jei filmas pakeistų bent vieno žmogaus gyvenimą, man tai būtų labai daug“.
„9-tas žingsnis“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite „Go3“, „Žmonės Cinema“ ar „Telia Play“ platformose.
Švietėjiška veikla
Filmai neturi galios pagydyti psichinius sutrikimus ar išsikapstyti iš psichologinių problemų, o mes kaip žiūrovai negalime reikalauti filmų būti kažkuo, kuo jie nėra. Vis tik teigiamoje šviesoje, supratingai, nedidaktiškai vaizduojami su psichinės sveikatos problemomis susiduriantys veikėjai prisideda prie konstruktyvesnio naratyvo formavimo.
Sveikatos mokslų tyrėjai yra ne kartą pastebėję, jog psichikos ligomis sergantys žmonės masinėse medijose paprastai stigmatizuojami, jiems priskiriamos nenuspėjamos ir pavojingos savybės (Otto F., Wahl, „News media portrayal of mental illness: Implications for public policy. American Behavioral Scientist“, 2003).
Taip pat filmuose įprasta rodyti tik tam tikras grupes žmonių (pavyzdžiui, turinčius obsesinį-kompulsinį sutrikimą), ignoruojant kitas (Julius Matthew Riles, Brandon Miller, Michelle Funk & Ethan Morrow, “The Modern Character of Mental Health Stigma: A 30-Year Examination of Popular Film”, 2021).
Lietuvos jaunųjų kūrėjų atveju galima išskirti bent kelis svarbius aspektus: vaizduojami žmonės, susiduriantys su plačiu problemų spektru (taip pat ir aplinkiniai, artimieji); jų vaizdavimui nebūdingas smurtas; patys kūrėjai akcentuoja svarbą ir norą kalbėti šia tema.
Na, ir žinoma tai, jog visi paminėti filmai yra ne temos trafaretai, o tvirtai dramaturgiškai suręsti kūriniai, pasižymintis įdomia ir savita kino kalba bei pasakojimu, antraip juose vystoma tema net nebūtų tokia svarbi. Panašu, jog kalbėdami apie psichinės sveikatos svarbą Lietuvos jaunieji kino kūrėjai siūlo viltį.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
