Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Istoriniai[i] filmai Lietuvoje gana populiarūs: pradedant „Vienui vieni“ (2004) ir „Dievų mišku“ (2005) (ar „Tadu Blinda“ (2011), jeigu leidžiame sau nuklysti į labiau nuotykinę istoriją), baigiant „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017). Dauguma šių istorijų jungia bendra – pasipriešinimo – tema. Be to, juos režisavo pakankamai patyrę kino kūrėjai. Tuo tarpu jaunieji režisieriai pastaraisiais metais pasiūlė juostų, kurios kviečia žiūrovus pažvelgti į labiau užmirštus istorijos kampelius ar nagrinėti ne tokias didvyriškas temas.
Tarpukaris
Turbūt netikėčiausia iš šių temų, nors ir figūruojanti viename kitame istorijos vadovėlių puslapyje – tai Karolio Kaupinio pačiupta ir filme „Nova Lituania“ (2019) išplėtota istorija.
Juostoje pasakojama apie Feliksą Gruodį, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse (1938 m.) pareiškusį, kad Lietuvai gresia pavojus: šalis arba bus okupuota kaimynų (Rusijos ar Vokietijos), arba neatlaikys migrantų pertekliaus. Todėl Gruodis siūlo logišką sprendimą – jei ne čia, tai kitur – ir kodėl neperkėlus Lietuvos į Afriką? Ši idėja – absurdiška, tačiau kartu genialiai simbolinė, tampa pagrindine filmo ašimi, atskleidžiančia geopolitinį ir egzistencinį nerimą.
Su realiais istoriniais faktais bendro nedaug. Feliksas Gruodis atitinka Kazį Pakštą – geografą, iškėlusį netikėtą atsarginės Lietuvos idėją. Kitur galima įžiūrėti tuometinį prezidentą ar premjerą, tačiau filmo herojai išgalvoti. Iš nedokumentinės juostos daugiau tikslumo reikalauti ir nereikia, tačiau istorinių detalių mėgėjai gali pasigrožėti Kaunu, art deco stiliumi ir kitomis ano meto madomis.
Anksčiau interviu su KINFO.LT K. Kaupinis yra pabrėžęs, jog filmas – fikcija. Režisierius domėjosi tikrąja istorija, faktais, skaitė tuometinius liudijimus, prisiminimus. Ir vis tik „Nova Lituania“ yra bendresnio pobūdžio filmas, pasakojantis apie senus įvykius, tačiau kalbantis apie mus, gyvenančius čia ir dabar, bei apie visais laikais aktualius galvosūkius:
„Iš vienos pusės matau prasmę daryti filmą praeities laike todėl, kad šiandieninis žiūrovas į save galėtų žiūrėti per saugų atstumą, kaip į veidrodį.“ Tad nors techniškai „Nova Lituania“ galima vadinti istoriniu (ir primenančiu netikėtą, gal net kiek juokinga istorinę peripetiją), tai filmas apie dabartį.
Kūrėjų archyvas
Be to, nors „Nova Lituania“ sukasi tarsi apie lietuvišką situaciją ir istoriją, filmas sudomino ženkliai platesnes auditorijas. Jis buvo rodytas Egipte, Irane, kur žiūrovai iškėlė pačiam režisieriui netikėtas temas – pavyzdžiui, patriarchato kritiką. Kitaip tariant, užčiuopiant praeities idėjų ir žmonių gyvenimo pulsą, reflektuojamos ir suaktualinamos universalios dabartinės problemos.
„Nova Lituania“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite LRT Epika (nemokamai), „Žmonės Cinema“ ar „Telia Play“ platformose.
Antrasis pasaulinis ir Šaltasis karai
Daug dramatiškenė istorija prisimenama Jurgio Matulevičiaus „Izaoke“ (2019). Pasiremdamas Antano Škėmos apsakymu, režisierius pasakoja apie Lietuvoje įvykusį žydų pogromą prie „Lietūkio“ garažų 1941 m. bei keturių pagrindinių veikėjų – Andriaus, Gedimino, Kazimiero ir Elenos – gyvenimą po šių įvykių prabėgus dvidešimčiai metų.
Andrius Gluosnis dalyvavo pogrome ir nužudė savo kaimyną žydą Izaoką; po dviejų dešimtmečių dirba KGB kriminalinių įvykių fotografu. Geras Andriaus draugas Gediminas grįžta iš JAV ir kuria filmą apie šias žudynes. Elena – bendra abiejų draugė ir Andriaus mylimoji, o Kazimieras – KGB tyrėjas, bandantis išsiaiškinti, kurie žmonės dalyvavo pogrome ir yra už jį atsakingi.
Kaip matyti iš trumpo siužeto atpasakojimo, filme pristatomas dvigubas naratyvas: pirmiausia jame perpasakojami Lietūkio žudynių įvykiai. Tai buvo vienas pirmųjų ir vienas žiauriausių pogromų Lietuvoje. Dramoje pripažįstama ir aktualizuojama „paprastų žmonių“, pašalinių laikysena (jie tik stebėjo, nepadėjo, buvo apatiški) ir galimas LAF narių prisidėjimas.
Kita vertus, „Izaoke“ pasakojama ne tiek Holokausto, kiek sovietinės priespaudos Lietuvoje istorija, ilgainiui pradedanti dominuoti filmo siužete. Abu pasakojimai persidengia vienas su kitu, sukelia painiavą (bent vizualinę).
Filmo režisierius J. Matulevičius interviu yra sakęs, kad filme „Izaokas“, nors ir nagrinėjamas tikras istorinis įvykis, vyrauja unikalus filmo pasaulis, kuriame pagrindinis veikėjas siekia rasti kelią į atleidimą. Dar kitame interviu kūrėjas pabrėžia, jog Holokaustas tėra aplinkybės, kuriose prasideda herojaus istorija, o iš esmės filme analizuojamas kaltės jausmas, nužudžius kitą žmogų.
Kitaip tariant, nepaisant skaudžių Lietuvai istorijos puslapių atvėrimo ir pakankamai netikėtos prieigos kalbėti apie Holokaustą, apie Lietūkio pogromą (filmo pradžioje tam tenka nemažai dėmesio), „Izaokas“ yra orientuotas į bendražmogiškas problemas ir visais istoriniais laikais aktualius klausimus ir būsenas: kaltę, kančią, atleidimą.
„Izaoką“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite LRT Epika (nemokamai), „Go3”, „Žmonės Cinema“ ar „Telia Play“ platformose.
Devyniasdešimtiniai
Tuo tarpu Tomo Vengrio „Gimtinė“ (2019) nukelia į naujesnius laikus, tačiau į vis dar svarbų istorinį laikotarpį – Nepriklausomybės pradžią. Ko gero, galime teigti, jog pagalvojus apie šį laiką į galvą pirmiausia šauna Sąjūdžio veikla, pirmoji jau Nepriklausomos Lietuvos valdžia, pasipriešinimas ir ekonominės blokados išgyvenimas, taip pat – besikuriančio kapitalizmo laikai, laukinės taisyklės, vietinės mafijos apraiškos ar sugriauti kolūkiai.
Tuo tarpu „Gimtinėje“ rodoma, kaip į Lietuvą sugrįžta anksčiau į JAV pasitraukusi Viktorija. Moteris grįžta su sūnumi Kovu – jaunas paauglys užaugo JAV, todėl kelionė į Lietuvą jam neprimena sugrįžimo į gimtinę. Kovas pirmą kartą išvysta Lietuvą ir stebi, kaip Viktorija siekia atsiimti jos tėvams priklausiusią žemę.
T. Vengris neromantizuoja Nepriklausomybės pradžios laikotarpio. Režisierius bando pavaizduoti devyniasdešimtųjų pradžią gana tiksliai: filmo scenų detalėse ar fone – galima pamatyti nusikalstamų grupuočių apraiškų, reikalų tvarkymo grasinimais ir ginklu, nelygybę, skurdą. Bet šie nusistovėję devyniasdešimtųjų vaizdai yra užgožti kitų, režisieriui svarbesnių temų. Be to, kaip viename interviu minėjo režisierius, filme svarbus tapatybės klausimas. Tad nenuostabu, jog kūrėjas kelias klausimus, ką reiškia gimtinė, ką reiškia būti amerikiečiu/lietuviu?
T. Vengris, kaip ir jo veikėjas Kovas, taip pat gimė ir užaugo JAV, į Lietuvą pirmą kartą atvyko 1992 m. ir susidūrė su sudėtinga realybe, kuri, bėgant metams ir dažnėjant vizitams, tapo malonių prisiminimų erdve. Vis tik režisierius nesiekia atkurti savo prisiminimų pasaulio, nes tuomet viskas atrodė daug gražiau nei dabar, pažvelgus į tai suaugusiojo akimis. Vaiko suvokimu pasaulis nebuvo baugus (ir filme dažnai taip pat), tačiau „Gimtinėje“ galima pastebėti ir tamsių pasakojimo motyvų.
„Gimtinę“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite LRT Epika (nemokamai), „Go3”, „Žmonės Cinema“ platformose.
Istorija yra dabartis
Pastaraisiais metais jaunųjų Lietuvos režisierių kurti istoriniai (ar bent istoriniais laikomi) filmai atskleidžia įdomias, anksčiau beveik nenagrinėtas istorines temas. Šių juostų įvairovė atsiskleidžia ne tik jų pasakojimuose, bet ir vizualinėje kalboje: vienas filmas spalvotas, kitas – juodai baltas, o trečias – ir toks, ir toks.
Panašiai skiriasi ir jų temos bei tonai: nuo neutralios, šiek tiek ironiškos dramos apie Lietuvos perkėlimo idėją („Nova Lituania“), iki slogaus ir žiauraus pasakojimo apie Holokaustą bei KGB represijas („Izaokas“), ir jautrios, šviesios brendimo istorijos, vykstančios Nepriklausomybės pradžioje („Gimtinė“).
Tačiau visus šiuos filmus vienija universali mintis, aktuali ir šiems laikams. Nors istoriniai įvykiai gali atrodyti tolimi, jie kelia bendražmogiškus klausimus: kaip elgtis ribinėse situacijose? Ką pasirinkti? Ką reiškia kaltė ir atleidimas? O svarbiausia – ką reiškia būti žmogumi?
[i] istoriniai filmai šiame tekste suprantami plačiąja prasme – pasakojantys apie senesnius laikus, referuojantys į tikrus istorinius faktus, bet nebūtinai istoriškai tikslūs.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
