Šaltinis – movieevangelist.wordpress.com
Prieš keletą dienų kino teatre žiūrėjau režisieriaus Wes Anderson‘o filmą „Mėnesienos karalystė“. Eidama tikėjausi, pamatyti gražią istoriją apie pirmąją meilę ar pasiklausyti lengvų kaip vėjas septintojo dešimtmečio dainų. Tačiau sulaukiau visai ne to, ko tikėjausi – filmas sukėlė dvejopus jausmus.
Veiksmas vyksta 1965 metais Naujojoje Anglijoje. Siužetas pasakoja apie du paauglius – Siuzi ir Semą, nusprendusius pabėgti į išsvajotąją jūros pakrantę – Mėnesienos karalystę. Ten įsimylėjėliai ir nusprendžia gyventi kartu, tačiau suaugusieji deda visas pastangas, kad Siuzi grįžtų namo, o Semas keliautų į našlaičių prieglaudą.
Visų pirma, noriu aptarti filmo personažus. Jie visai įdomūs, tačiau dauguma personažų atrodo prislėgti, nusivylę gyvenimu, neturintys ką veikti, tik slampinėjantys iš kampo į kampą. Manau, scenarijaus autoriai Wes Anderson’as ir Roman Coppola sumanė tokiu būdu išaukštinti meilę ir draugystę, nes būtent meilės scenose veikėjai lyg atgyja, pasidaro energingi, pradeda rodyti savo jausmus. Tačiau, kadangi filme daugiau scenų, kuriose meilė ir laimė neegzistuoja, filmas yra nuobodokas.
Antra, filme daug juodojo humoro. Kai kuriose filmo scenose jis labai subtiliai pateikiamas. Tačiau ta scena, kur Siuzi žirklėmis sužeidė berniuką skautą, man pasirodė per daug žiauri. Jeigu tai būtų veiksmo filmas, tai viskas būtų gerai, bet juk tai filmas apie paauglius! O Siuzi, sužeidusi berniuką, neparodė jokių emocijų. Toks humoras man visai ne prie širdies.
Trečia, kiekviename filme garso takelis turi eiti išvien su vaizdu. O „Mėnesienos karalystėje“ dažnai garso takelis buvo visiškai nederėjo ir kėlė visai kitas emocijas nei filmo siužetas. Galbūt garso operatoriaus sumanymas buvo priversti žiūrovus suvokti giliau, kad jie pajustų ryšį tarp kūrinio pavadinimo, jo struktūros ir filmo pagrindinės minties, kaip kad padaryta su B. Britten’o Jaunuolio orkestro gidu (The Young Person’s Guide to the Orchestra). Tačiau mano manymu, svarbiausia yra, kad muzika derėtų prie matomo vaizdo, o žodžiai ir kūrinio prasmė turėtų likti antroje vietoje. Garso takeliui puikiai buvo parinkta tik viena daina – Fransua Hardy Meilės laikas (Le Temps De L’amour). Dainos melodija atitinka laikmečio madą, filmo nuotaiką. O ir dainos žodžiai apibūdina sceną, kurioje skamba šis kūrinys.
Tai, kas man labiausiai nepatiko, supratau tik išėjusi iš kino teatro. Nors sukurtas amerikiečių, „Mėnesienos karalystė“ yra filmas, bandantis sekti europinių filmų mada. Juk pasakojama istorija kasdieniška, tačiau pasakojimo stilistika labai įmantri. Siužete, garso takelyje, veikėjų elgesyje paslėpta labai daug minčių, kurias kino kritikas įvertins puikiai už jų subtilumą, o paprastas žmogus vargu ar supras. Bet ar galima filmo trūkumus paaiškinti kaip labai gudrias režisieriaus idėjas ar gilias scenaristo mintis?
Mes esame pripratę prie intriguojančio, dinamiško kino, todėl rekomenduočiau šį filmą pažiūrėti visiems, kas domisi kitokiu kinu. Šis filmas tai nėra tik pramoga, tai kartu yra ir gera proga pamąstyti apie rimtas, visiems svarbias gyvenimo problemas. Mano nuomone, „Mėnesienos karalystė“ tiek žiūrovams, tiek kūrėjams yra kelias į aukštesnio lygio, neholivudinio kino pasaulį.
14-15 metų amžiaus kategorija. III vieta. Gabrielė Rankelytė. Vilniaus Fabijoniškių vid. mokykla