fbpx
Jaunojo kino kritiko konkursas, Naujienos

Jaunojo kino kritiko konkursas. Karolina Malakaitė. Filmo „Aš esu“ recenzija. II vieta

Kadras iš filmo „Aš esu“ Kino teatro „Pasaka“ archyvas
Kadras iš filmo „Aš esu“  Kino teatro „Pasaka“ archyvas
Kadras iš filmo „Aš esu“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

„Kinas niekad nepakenks. Ten kiekvienas gali pasvajoti“, – taip drąsiai teigia vienas iš žymiausių vokiečių rašytojų E.M. Remarkas. Ko gero, jis visiškai ir neklydo taip pabrėždamas kino svarbą. Juk netgi ir Romualdo Lileikio režisuotas vaidybinis filmas „Aš esu“, kuris yra sukurtas 1990 m. pagal A.Markevičiaus poetinės apysakos „Požemių vaiduokliai“ motyvus, puikiai tai patvirtina. Šis filmas suteikia galimybę ne tik bent truputėlį atitrūkti nuo tuštybės blizgučiais bei apsimestinėmis šypsenomis nuspalvinto mūsų šiandieninio pasaulio, bet ir persikelti į dar tik bepradedantį atgimti Vilnių, kurį galime stebėti mažo berniuko akimis.

„Aš esu“ – tai ne tik pradinių klasių mokinio vidinė drama, kupina egzistencinių klausimų, bet ir mūsų tautos, kuri yra tarsi mažytis taškelis pasaulio žemėlapyje, siekis neištirpti kitų valstybių gausybėje ir nepasiklysti globalizacijos procesuose.

Visų pirma, šioje meninėje juostoje žiūrovų žvilgsnis krypsta į pagrindinį veikėją Jonuką ir jo nenumaldomą susidomėjimą egzistencinėmis problemomis. Iš pradžių tai atrodo gana keista. Kokių gi problemų gali turėti toks mažas vaikas? Juk tokiu nuostabiu laikotarpiu Jonuko galvoje turėtų plasnoti ne vidinių dramų išgyvenimai, o vėjavaikiškos mintys, kurios žadintų dar vis besiformuojančią asmenybę judėti žaismingu gyvenimo ritmu. Tačiau Jonukas mūsų spėjimus iškart paneigia: „Aš nieko nemyliu“, „Aš esu niekieno“, o savo močiutei atrėžia: „Tai kam aš gimiau, jei manęs nebus?“. Nevaikiškas klausimas, tiesa? Bet ar iš tiesų reikėtų taip žūtbūt pasikliauti šio jauno žmogučio žodžiais? Nors Jonukas aplink save sukuria atšiaurią atmosferą, tačiau giliai širdyje vis dėlto galima pajusti, jog tokie atstumiantys žodžiai – tai tik skydas, kuriuo ginamasi nuo skaudžios tikrovės gniaužtų, bandoma ieškoti tos užuovėjos, kurioje būtų galima kaip kokiam ežiukui susisukti į mažytį kamuoliuką ir pasislėpti nuo gyvenimo smūgių lavinos. O tokių nemalonių dovanų, slegiančių gležnus pečius, filmo herojus gavo pakankamai: nežino, kur yra jo tėvai, tad vis beviltiškai klausinėja: „Kada mama grįš?“, jaučiasi beprotiškai vienišas ir save apibūdina kaip vienuolį, kuris visada keliauja pats sau vienas, o ką jau kalbėti apie pasaulį, kuris jam atrodo visiškai ne toks, kaip apie jį pasakoja kiti… Jonukas yra tarsi tas vabalėlis, užsiropštęs smiltele aukštyn ir sugebantis pažvelgti plačiu žvilgsniu į šaltas amžinybės ar būties akis, tuo tarpu kiti žmonės, pasilikę papėdėje, visiškai nesupranta, apie ką jis ir kodėl kalba, nes visa tai prieštarauja mūsų kasdieniui elgesio kodui. Juk daugelis žmonių taip ir praleidžia visą savo gyvenimą slankiodami žeme ir bijodami pakilti virš kasdienybės ribų ir atrasti šiek tiek aukštesnių tikslų, klausimų, kurie skatintų pažinimą. Būtent dėl to tokių prieštaravimų pagrindinis veikėjas ir yra linkęs į kontempliaciją – juk kartais mūsų vidinis pasaulis būna daug įdomesnis negu išorinis. Tačiau ir išoriniam pasauliui Jonukas palieka šiek tiek savųjų trofėjų, kaip pasakytų rašytojas S. Parulskis, „žiaurią atstumimo meilę“. Negalime teigti, jog pagrindinis veikėjas neatskleidžia pasauliui savosios meilės, tačiau jo meilės formą būtent būtų galima apibūdinti epitetu „žiauri“. Juk jis provokuojančiai klausinėja ir netgi bara savo močiutę, taip priversdamas ją dar daugiau mąstyti, keldamas vis sunkesnius klausimus, į kuriuos, deja, sunku rasti atsakymą, nekeliant naujų. Ko gero, toks pagrindinės minties sutelkimas ties Jonuko pasauliu atsiskleidžia ne tik tuo, kad jam yra skiriama daugiausia eilučių, bet ir tuo, kad kameros žvilgsnis beveik visada krypsta į berniuką, panaudojant nedidelį kameros ryškumo gylį. Vadinasi, „Aš esu“ žiūrovams pateikia mažo vaiko blaškymąsi tarp dviejų erdvių: šio, kasdienio, pasaulio bei kito, daug paslaptingesnio, apipinto netgi ir biblinėmis metaforomis.

Tačiau į berniuko egzistencinius ieškojimus būtų galima pažvelgti ir šiek tiek platesniu mastu, t.y. kaip į mūsų tautinės savimonės ieškojimą, individualų savęs suvokimą joje. Būtent todėl bene visoje filmo juostoje yra jaučiamas nerimas dėl tautos ateities. Žinoma, šis baimės fonas yra sukuriamas pasinaudojant apšvietimo galimybėmis – filme vyrauja tamsūs atspalviai, šešėliai, o, pavyzdžiui, natūralia žvakių šviesa yra pateikiamas mistinės erdvės paveikslas. Taip pat Jonuko istorinę liniją vis dažniau pertraukia varpo skambėjimas Vilniaus sienamiestyje, kuris it aidas ar koks Maironio balsas skuba mūsų tautiečiams pranešti: „Paimkim į rankas arklą, knygą, lyrą ir eikim Lietuvos keliu.“ Varpo skambėjimas nėra vienintelis žymesnis garso takelis šiame filme. Į siužetinę liniją retkarčiais įsiterpia gatvės muzikantų grojama muzika ar tiesiog iš paties Jonuko radijo skilndantis moters balsas: „Išėjau į kelią… Kas gi parvers mane už rankos, kas įkels į mėlyną dangų?“. Taip nedrąsiai skelbiama, jog Lietuva XX amžiaus pabaigoje ieško savosios tapatybės, o Jonukas – savo vietos pasaulyje, t.y. egzsitenciją apibūdinančių ženklų. Tokie du skirtingi pasauliai – tėvynės bei vaiko – susipina siužetinėje linijoje. Netgi pats Jonukas, paklaustas mokytojo atsakinėti apie žmogaus kilmę, dar filmo pradžioje išrėžia: „Kai kurie žmonės kilę iš beždžionių, o lietuviai – iš jūros“, šį jo posakį įtvirtina bei apibendrina filmo pabaigos motyvas: Jonukas netikėtai atsiduria Lietuvos pajūryje ir brenda į jūrą, vis bėga ir bėga, tarsi atsidūręs savo gyvybės elemente ir su juo susitapatindamas. Jūra nuplauna visus prisiminimus, vienatvės skausmą – lieka tik tyra, skaisti ramybė, su kuria susilieja ir pats Jonukas – taip tapdamas kažkuo daugiau ir vis nesustodamas lekia pirmyn jūroje, panašiai kaip tuo metu ir pati Lietuva skubėjo ieškoti savojo identiteto.

Tikriausiai ne veltui šis lietuvių darbas buvo apdovanotas 1990 m. Kosta do Estorilio (Portugalija) tarptautiname kino festivalyje. Juk šis meno kūrinys smegenų kertelėse įskiepija minčių, kurių nepaliečia amžinybės apsiaustas ir nuožmūs laiko vėjai. Taip pat nepamiršta iškelti vis daugiau klausimų, kurie verčia nebūti tuo mažyčiu žiurkėnu, vis skubančiu savo uždarame ratelyje, nesuprantant, koks paslaptingas gali būti gyvenimas. „Aš esu“ – filmas, kuris patvirtina moderniosios filosofijos atstovo Renė Dekarto mintį: „Mąstau, vadinasi, esu“. To užteko pagrindiniam šio filmo herojui, bet ar užteks Jums?

16-18 metų amžiaus kategorija. II vieta. Karolina Malakaitė. Ukmergės J. Basanavičiaus gimnazija

Komentarai