1978 m. buvo sukurtas to meto lietuvių kino šedevras – „Riešutų duona“. Šiuolaikiniam žmogui, besidominčiam kinu, turėtų būti gėda prisipažinti dar nemačius šio kūrinio. Nors filmas pastatytas TSRS laikais, tačiau, tai tikra lietuviškumu alsuojanti Sauliaus Šaltenio apysakos ekranizacija. Nors filmas turi daug bendrystės su literatūros kūriniu, tačiau esama ir skirtumų, kurie nustebins žiūrovą. Ekranizaciją sukūrė garsus lietuvių režisierius Arūnas Žebriūnas, pastatęs net 20 filmų ir gavęs 7 apdovanojimus. Žiūrovo akį ir širdį džiugina dar jaunyste žydintys aktorių lobyno atstovai: Algirdas Latėnas, Saulius Sipaitis, Kristina Kazlauskaitė, Antanas Šurna, Doloresa Kazragytė, Elvyra Piškinaitė, Kostas Smoriginas ir kiti.
Filmas tarsi susisluoksniuoja į kelis tematinius klodus. Vienas jų vaizduoja 1950 metų Lietuvos provinciją, kurioje verda emocionalus, dažnai į liepsningus ginčus, vaidus peraugantis Šatų ir Kaminskų šeimų gyvenimas. Nesantaikos kirvis iškasamas, nudvėsus Kaminskų karvei, kurią pastarieji nusipirko iš Šatų. Kitas atskleidžia esminius meno, „smuikais čirpinančių, dainas dainuojančių“ ir paprastas, žemiškas profesijas turinčių žmonių (batsiuvių) pasaulėžiūros priešpriešas. Nors visi gyvena kaimynystėje, tačiau pasaulį regi skirtingomis spalvomis. Filmo šerdį sudaro dviejų jaunų, naivių, „atlapadūšių“ jaunuolių meilės istorija, šiek tiek primenanti visiems žinomą romantiškąją „Romeo ir Džiulijetos“ istoriją.
Režisierius labai greitai vysto kūrinio siužetą. Gyvenimas lekia šuoliais tiek jaunuoliams, kurių krūtinėse sužysta tyrumo kupina meilė, tiek jų tėvams, kurie išgyvena skyrybų kartėlį. Tokiu būdu aiškiai išsakoma pagrindinė filmo mintis, sutampanti su knygoje aprašyta, jog prarasti tikrą meilę yra veikiausiai skaudžiausias dalykas gyvenime. Riešutų duonos simbolis, išnyrantis anksti, Sauliaus Šato vaikystėje, jį lydi iki pat pabaigos. Riešutų duona priverčia susimąstyti, kuo ji ypatinga, jeigu yra neatsiejama tiek nuo paaugliškos meilės, tiek nuo pastovios, jaukios šeimyniškos, net tėviškos šilumos.
Nors kūrinyje labiausiai gvildenama jaunojo Šato ir žaviosios Liukos meilės intriga, tačiau tėvas Kaminskas pranoksta visus tėvą veikėjo išraiškingumo lūkesčius. Jo gyva, įtikinanti, emociniu vulkanu trykštanti vaidyba prikausto dėmesį. Džiugu stebėti šio personažo dvasinį, supratingumo virsmą, iš žiežirbuojančio, priešiškai nusiteikusio rėksnio, į nurimusį tarpusavio santaiką su kaimynais beveik suradusį žmogų.
Filmo aplinka ir dekoracijos harmoningai dera su vaizduojamu laikmečiu. Tai, kas sena, lyg savaime nunyksta, keičiasi, virsta kažkuo nauju, tačiau nejučia vėl grįžtama į pradinį tašką. Išskridusi laimės ieškoti su „sparnuota kiaule“, galiausiai atgalios sugrįžta paklydėlė – Liukos mama. Iškyla amžinosios vertybės – meilė ir šeima, jų kaina. Vis dėlto visa tai galima susigrąžinti, nors prieš tai viskas buvo sudaužyta į šipulius. Įstringa jaunojo Sauliaus tyliai Liukai kuždami žodžiai „aš tave labai, labai, žvėriškai, žvėriškai…“, kurie skamba tarsi paslaptis, kurią gali nugirsti ir žiūrovai bei suprasti, kas vis dėlto žmogaus gyvenime svarbiausia ir brangiausia.
Ekrane teka srauni laiko upė. Žvilgsnis nuo senosios trobos, aplink šmirinėjančios karvės, negrabių meno pasirodymų, nukrypsta į slėptus sutrūnijusius pinigus, melioracijos griovius, skraidančius lėktuvus, nykias krautuvėles, bylojančias apie tiesioginės ir dvasinės aplinkos virsmą. Vis dėlto basos kojos, paprasti drabužiai, storžieviška dalies veikėjų elgsena, fone skambanti liaudies muzika ir aidinti dažnai ausiai sunkiai suprantama liaudies daina neleidžia pasprukti nuo tuometinės kaimo žmonių gyvenimo realybės. Visas filmo vaizdas alsuoja natūralumu, sukuriant įspūdį, kad tai ką regime, jau yra kažkur matyta ir girdėta.
Šis filmas pateisina tragikomedijos žanrą. Subtilūs humoristiniai intarpai sušvelnina gyvenimiškų žaizdų skausmą. Publika, pažiūrėjusi „Riešutų duoną“ iš tiesų neturėtų nusivilti, nes per 66 minutes gautų paragauti įvairios gyvenimiškos patirties; muzikinio meno išraiškos bei suvokimo; nesantaikos anatomijos, meilės magijos, širdies gėlos; laikmečių kaitos ir visame tame voratinklyje įsipainiojusios vaikystės riešutų duonos skonio ir kvapo gardumos. Pažiūrėjus šį filmą iškyla esminis klausimas, o kokią savąją riešutų duoną turiu aš ir visi kiti mūsų kartos žmonės?…
14-15 metų amžiaus kategorija. II vieta. Kipras Kilinskas. Kauno S. Daukanto vid. mokykla