„Skalvijos“ kino centro archyvas
Amerikiečių kino režisieriaus Weso Andersono vaidybinis filmas „Mėnesienos karalystė“ (2012 m., JAV) žiūrovą nukelia į 1965 m., į atokų salyną Naujoje Anglijoje. Du įsimylėję dvylikamečiai, Semas ir Siuzi, susirašinėja laiškais. Įsimylėjėliai parengia slaptą pabėgimo planą ir laukinės gamtos takais leidžiasi Mėnesienos karalystės link. Filmas sulaukė itin palankaus kritikų ir žiūrovų įvertinimo. „Mėnesienos karalystė“ atidarė 2012 m. Kanų filmų festivalį ir buvo nominuota „Oskarui“ už geriausią scenarijų.
Režisierių Wesą Andersoną (43 m.) vaikystės prisiminimai įkvėpė pastatyti filmą apie dvylikamečių meilę. „Prisiminiau save penktoką, kuris įsivaizdavo mylintis bendraklasę. Kas ten ką mylėjo, neaišku, bet aš tvirtai ta meile tikėjau. Tas jausmas buvo nenusakomo stiprumo. Nieko tada, žinoma, nenutiko, bet svajonės apie tai, kas galėtų nutikti, buvo labai saldžios“. Režisierius išliko ištikimas savo stiliui, todėl filme nemažai juodojo humoro, sarkazmo, intelektualumo, šiek tiek melancholijos. Daug dėmesio skiriama veikėjų aprangai, šukuosenoms, kambarių dizainui, visiems jame esantiems daiktams, spalvoms, visu tuo primygtinai stengiamasi pabrėžti septintąjį dešimtmetį – paties režisieriaus vaikystės laiką.
„Mėnesienos karalystė” pasakoja apie tai, kaip jaučiasi įsimylėjęs žmogus. Svajonės atrodo lengvai pasiekiamos, problemos lengvai išsprendžiamos, žmonės gražesni, spalvos ryškesnės. Atrodo, tai tęsis amžinai. Nors pagrindiniams filmo įsimylėjėliams – Siuzi ir Semui- vos po dvylika metų, jie patiria pirmąją meilę ir nė kiek nesidrovėdami trokšta susituokti. Ką, žinoma, ir padaro. Nors filme yra nemažai įspūdingų scenų, mano akimis, pati gražiausia yra ta, kurioje jie pirmą kartą susitinka. Tiksliau, Semas ateina į merginų persirengimo (grimo) kambarį ir paklausia, koks paukštis ji yra. Mergaitės, apsivilkusios paukščių kostiumais, sužiūra į drąsų berniūkštį. Jam nerūpėjo kiti paukščiai, tik ji, Siuzi. Pirmasis susižavėjimas, pirmasis susitikimas, kuris yra tik pradžia viso to, kas jų laukia. Ne mažiau graži scena yra ir ta, kai jie būdami Mėnesienos karalystėje pradeda šokti ir net bučiuotis. Šioje scenoje labai svarbi yra daina – septintojo dešimtmečio atlikėjos Françoise Hardy „Meilės laikas“. Ypatingai šios dainos žodžiai:
Tai meilės, draugystės ir nuotykių laikas.
Kuomet laikas ateina ir praeina,
Mes negalvojame apie nieką, nors turime žaizdų.
Todėl, kad tai – meilės laikas,
Jis trumpas ir ilgas,
Jis tęsiasi amžinai, mes jį prisimename.
Dainos žodžiuose yra minimos žaizdos, o juk ir Siuzė, ir Semas jų turi. Siuzės tėvų gyvenime nebėra jokios aistros, gal todėl mama jos ieško pareigūno Šarpo draugijoje. Nors scenose, kur jie rodomi kartu, matome tik pasidalinimą cigarete ir trumpą pokalbį. Semas neturi tėvų, jo išsižada globėjai, net stovykloje jis neturi draugų. Taigi būdami kartu, kaip toje dainoje, jie negalvoja apie nieką. Nes tai meilės laikas.
Šiame filme suaugusieji iš dalies net apsidžiaugia vaikų pabėgimu – pagaliau kažkas jų gyvenime įvyko neplanuoto, įdomaus. Nes, kaip galime pastebėti, suaugusiųjų pasaulis yra labai nuobodus, vienodas. Filme yra vieta, kai Siuzės tėvai, gulėdami lovose ir žiūrėdami į lubas, supranta, kad vien tik jų meilės ir rūpesčio vaikams neužtenka. O scenoje su pareigūnu Šarpu Semas įrodo jam, kad dvylikamečiai nusimano apie gyvenimą tiek pat, jei ne daugiau, už suaugusiuosius. Manau, režisieriaus sukurtame griežtų taisyklių apribotame pasaulyje suaugusieji jaučia vaikams pavydą. Jie irgi norėtų apie nieką negalvoti, vėl pajusti tą pirmąją meilę arba tiesiog pabėgti nuo rutinos.
Visi, kurie kada nors yra patyrę pirmąją meilę, žiūrėdami šį filmą nukeliaus į prisiminimus. O tie, kas to patyrę nėra, pajus pavydą ir liūdesį. Nes visgi gražesnio jausmo už meilę, o ypatingai pirmąją, nėra. Vienaip ar kitaip, visiems žiūrint šį filmą bus malonu. Tarsi nuo kalvos stebėti tekant saulę.
14-15 metų amžiaus kategorija. I vieta. Vaiva Tamošaitytė. Vilniaus Fabijoniškių vid. mokykla