„Meed Films“ archyvas
Jei vieną rytą nubudinti įkyraus žadintuvo signalo nuspręsite radikaliai keisti gyvenimo būdą, pradėti siūlyčiau nuo kino filmo „Nesamasis laikas“ peržiūros. Žinoma, tai nesuveiks kaip stebuklinga piliulė, kurią vos tik prarijus mesite rūkyti, pradėsite sportuoti ar sveikai maitintis. Debiutuojančio režisieriaus Mykolo Vildžiūno kino juosta, privers jus… skaičiuoti. Nejučiomis, vieną po kito lenkdami pirštus skaičiuosite akimirkas, dėl perdėto skubėjimo ar, kaip madinga sakyti, dėl „laiko stokos“, nugramzdintas į gilią nebūtį. Ir mano patirtis byloja, jog vienos rankos pirštų gali ir nepakakti…
Nepakaktų ir pirmosios M. Vildžiūno ilgo metro vaidybinės kino juostos pagrindiniam veikėjui, trisdešimtmečiui Tadui Jakui (akt. Tadas Gryn). Daug dirbantis, nuolatos skubantis, mažai laiko šeimai ir sau skiriantis pagrindinis herojus atsiduria ligoninėje, kur paguldytas ant kieto operacinės gulto, nuo anestiozologo nuslėpęs įprotį svaigintis, taip vadinama „žolyte“ nugrimzta į gilų sapną, iš kurio pabudus pradeda dėtis keisti dalykai. Jau tryliktoje filmo minutėje po operacijos sveikstančio Tado palatos langais, lyg tiesiai iš dangaus, vedinas dviračiu, pasirodo daugiau nei dvidešimtmetį nematytas geriausias pagrindinio veikėjo vaikystės draugas Vitalis (akt. Valentinas Novopolskis). Netikėtas jo apsilankymas – įmantrus galvosūkis ir vidinė dilema žiūrovui, kelianti lengvą sumaištį ir visą kūną virpinantį azartišką norą laukti ir tikėtis – o kas gi bus toliau?
„Meed Films“ archyvas
Neretai yra sakoma, kad jei sapne regi mirusį ar ilgai nematytą žmogų – jis atėjo tavęs perspėti, jog pasisaugotumei artėjančios nelaimės. Tačiau kas nutinka, kai, rodos, nesapnuodamas prieš akis matai jau suaugusį, subrendusį draugą, tragiškai žuvusį dar vaikystėje? Dvasia? Vaiduoklis? Tik ne šiame filme. Vitalis – Tado pasąmonės fikcija, privertusi jį patį įtikėti draugo buvimu šalia. Nors, tiesą sakant, kažin ar kas drįstų suabejoti žmogaus egzistavimu, kai jis tau iš tikrųjų įkiša pienės pūką į burną, kai kartu žiūrėdami pro iškarpytų medžių viršūnes į dangų, rūkote… kai dviese, jau būdami suaugę vyrai, užsimerkę riedate nuo kalno, kai kartu šnekatės, žiūrėdami į taip ir nebaigtą statyti Vilniaus miesto stadioną… Be viso to, Vitalis atveria žiūrovui kelius ir klystkelius į Tado minčių ir prisiminimų saugyklą, kurioje pagrindinis veikėjas grįžta į lemtingą vaikystės prisiminimą – kai būdami dešimties ar vienuolikos metų berniukai – Tadas ir Vitalis- plentu važiavo prie „ežeriuko“.
Vizualinė kino filmo kalba – tarp estetiškų, auksiniu rudeniu kvepiančių kadrų, vis labiau nykstančių dabarties ir praeities kontūrų, įprasmina iš naujo patirtą praradimo jausmą. Subtiliomis, tik atidaus žiūrovo akiai pastebimomis užsklandomis yra sukuriama neapibrėžta, kaip ir kiekvieno iš mūsų, pasąmonės erdvė ir suvokimas. Fone dažnai skambanti klasikinė styginių muzika dar labiau sustiprina emocinius akcentus, kuriais žavi nuoširdi ir tikra aktorių vaidyba. Žinant faktą, jog į filmavimo aikštelę, pagrindinį vaidmenį atlikęs Tadas Gryn pateko vos per naktį perskaitęs scenarijų, neleidžia nesižavėti jo natūralumu ir įtaigia išraiška. O Valentinas Novopolskis jau nuo pirmųjų kadrų, kai netikėtai, vedinas dviračiu, pasirodė po ligoninės langais, pakerėjo valiūkiška išvaizda ir pulsuojančiu vaikišku naivumu. Aktoriai iki filmavimų pradžios buvo nepažįstami, tad tam, jog būtų lengviau įsijausti, jie vienas kitam pažadėjo, kad iš tikro, vieną kartą, atlikdami sceną su dviračiu, nuo kalno važiuos užsimerkę. Kartu patirtas kritimas – bendra aktorių pažinties istorija, leidusi atrasti ir perteikti emociją sėdintiems anapus ekranų.
Negalima nepaminėti, jog itin stipriai juntama savotiškos laisvės ir tikėjimo įkrova, kino juostoje ryški dėl kūrybinės grupės amžiaus, kurio vidurkis tesiekia vos 23-ejus metus. Tad nenuostabu, jog „Nesamajame laike“ debiutavo ne tik režisierius ir scenarijaus autorius, žiūrovams geriau pažįstamas kaip televizijos serialų aktorius Mykolas Vildžiūnas, bet ir operatorius Audrius Budrys, prodiuseriai Dagnė Vildžiūnaitė ir Dmitrij Radin, dailininkas Grigorijus Zundelovičius, kostiumų dailininkė Monika Vėbraitė, grimo dailininkė Asta Palovienė bei pirmasis režisieriaus asistentas Tomas Smulkis. Nors 2014-ųjų metų vasarį įvykusi kino filmo premjera beveik sutapo su lietuvių pamėgtu kino gigantu „Redirected/Už Lietuvą“, tai nesutrukdė M. Vildžiūno mistinei dramai „Nesamasis laikas“ sulaukti žiūrovų liaupsių ir pripažinimo. Dar tais pačiais metais vykusiuose Lietuvos ir televizinio kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė 2014“, kino juosta buvo nominuota net šešiems apdovanojimams, iš kurių vieną, už geriausią antraplanį vaidmenį, pelnė jaunasis aktorius Valentinas Novopolskis, įkūnijęs geriausią draugą Vitalį.
Intensyviai virpantys rudens kadrai, subtilus jausmų ir minčių kontrastas, praeities ir dabarties gretinimas, jautri istorijos pasakojimo ir pasakotojo energija leidžia nuo galvos iki kojų pirštų galiukų pajusti tarp mūsų egzistuojantį nesamąjį laiką.
Nors režisierius filmą dedikavo dabarčiai ir tiems, kurių jau nebėra, „Nesamasis laikas“ man sugrąžino tikėjimą prarastomis akimirkomis, kurį viliuosi, dar ne per vėlu grąžinti ir jums…
Ieva Tamoševičiūtė
Ukmergės Antano Smetonos gimnazija