Jelena Grišina: „Įdomūs žmonės man yra energijos šaltinis“

Scenarijaus tęstinumo profesionalai – tai žmonės, kurie filmavimo aikštelėje visuomet yra arčiausiai režisieriaus. Pagrindinė jų užduotis yra užtikrinti, kad tai, kas filmuojama atitiktų scenarijų ir visas jame aprašytas detales. Šios srities specialistai filmavimo metu atidžiai stebi besikeičiančias dekoracijas, kostiumus, taip pat fiksuoja ir užrašo visas režisieriaus pastabas. Būtent šių žmonių dėka nejaučiame grubių net ir intensyviausio montažo šuolių ir galime pasinerti į sklandų kino pasakojimą.

Jelena Grišina – scenarijaus tęstinumo profesionalė, kuri jau greitai minės darbo šioje srityje dešimtmetį. Kino aikštelėje ji užmezgė pažintis beveik su visais Lietuvos režisieriais. Sėkmingai dirbanti Lietuvos ir užsienio kino industrijose, Jelena taip pat prisidėjo ir prie sausio mėnesį kino teatruose pasirodysiančio Linos Lužytės vaidybinio filmo „Amžinai kartu“ gamybos.

Kaip galėtumėte apibrėžti savo profesiją?

Sunkoka apibrėžti šią profesiją vienu ar net dviem sakiniais… Šios profesijos atstovai turi aibę atsakomybių! Šie žmonės – dešinioji režisieriaus ranka, pilkieji kardinolai, kurie užtikrina vaizdo, garso nuoseklumą tarp dublių, kadrų bei scenų.

Ar prisimenate, nuo ko pradėjote?

Ši profesija man nukrito ant galvos. Studijavau anglų filologiją ir buvau įsitikinusi, kad būsiu vertėja arba vadybininkė. Baigusi trečią kursą, radau skelbimą, kad kino studija darbui aikštelėje ieško mokančių anglų kalbą. Išsiunčiau savo CV tuometiniam Lietuvos kino studijos vadovui Ramūnui Škikui. Pokalbio metu jis man pasiūlė būti scenarijaus tęstinumo specialistės praktikante.

Kokia buvo ta pirmoji patirtis kine?

O Dieve! Tai buvo nerealu! Kino aikštelėje teko būti dar prieš pradedant dirbti scenarijaus tęstinumo specialiste. Buvau paauglė, kuomet A. Juzėno režisuojamame „Vilniaus gete“ vaidinau antraplaniame vaidmenyje. Pamenu, buvo vasara ir mes visą laiką leisdavome su užsieniečiais aktoriais. Kai po ketverių metų radau tą skelbimą, tikėjausi, kad ir vėl bus taip pat nuostabu. Mes ėjome į filmavimus kiekvieną dieną, mokėmės, mums mokėjo algą, tačiau mes neturėjome didelių atsakomybių, nes už viską buvo atsakinga Loreta, moteris, kuri tuo metu dirbo scenarijaus tęstinumo specialiste. Leidome dienas bendraudamos su aktoriais. Aš ir mano kursiokė Asta paskutinę filmavimo dieną važiavome iš filmavimo ir aš labai gerai atsimenu tuo metu mane užplūdusį jausmą. Nežinojau, ką dabar daryti, nes visas gyvenimas iki tos akimirkos buvo skirtas tik filmavimo aikštelei.

Ar šis euforiškas jausmas kino aikštelėje lydi ir šiandien, po dešimties metų?

Tikrai ne. Jis pasikartoja, bet ne taip dažnai. Seniau vien buvimas aikštelėje tarp žmonių ir kostiumų keldavo euforiją, dabar tą jausmą gali sukelti labai įdomus kadras arba stiprus aktoriaus pasirodymas. Būna, kai dirbi šimtą valandų iš eilės kur nors miške, naktį – tuomet savęs paklausiu, ką aš čia veikiu.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Kokie žmonės jus labiausiai įkvepia?

Kartą per radiją išgirdau apie devyniasdešimties metų scenarijaus tęstinumo profesionalę iš Prancūzijos, kuri dirbo kartu su tokiais režisieriais kaip Jean-Luc Godard ir Luc Besson. Ji pasakojo visiškai neįtikėtinas istorijas bei savo ateities planus – dabar ji ruošiasi dirbti naujausiame R. Polanskio filme. Mane inspiruoja pagyvenę žmonės šioje profesijoje, nes tada aš savęs paklausiu, kiek dar laiko galiu dirbti šį darbą.

Kiek dar planuojate būti šioje profesijoje?

Nesilaikau įsikibusi šio darbo. Praėję dešimt metų atrodo kaip nemažai laiko, tačiau būtent tiek užtrunka išmokti kažką pakankamai nuodugniai, kad nesijaustum nepatogiai dėl savo nežinojimo. Aš labai mėgstu šitą profesiją ir norėčiau gyvenime turėti kelis režisierius draugus, kuriems aš padėčiau įgyvendinti jų projektus. Dirbti tokiu ritmu, kuomet visa gyvenimą filmas veja filmą, tikrai nenorėčiau. Turiu kitų planų, bet jie užtrunka. Šiuo metu renku meno kolekciją, nes noriu būti meno perpardavinėtoja. Pirmiausia, žinoma, reikia tą kolekciją surinkti, bet tai tikrai įvyks!

Kaip galėtumėte apibūdinti darbą Lietuvoje ir užsienyje?

Projektai, prie kurių dirbu Lietuvoje yra labai skirtingi nuo tų, kuriuose dirbu užsienyje. Šiuo metu daugiausiai dirbu su televizjos produkcija. Čia labai svarbu gerai išmanyti amatą, nes studijos turi labai ribotus biudžetus ir viskas turi įvykti greitai bei kokybiškai. Lietuvoje labai panašiai dirba režisierius E. Velyvis: jis gerai valdo pačią techniką, supranta, kas yra tempas, ritmas, kadrų gausybė, greitas montažas. Manau, kad esminis skirtumas tarp darbo Lietuvoje ir užsienyje yra būtent amatas. Lietuvoje žmonės filmuoja nedaug, todėl pačiam amato išmanymui skiriama mažai dėmesio. Puikios idėjos gali kilti ir neišmanant amato, tačiau reikia mokėti taip pat jas įgyvendinti. Pastebėjau, kad užsienyje žmonės žymiai geriau išmano techninę pusę, tai lygiai taip pat svarbu ir šis žinojimas tikrai nedaro žalos meninei projekto pusei.

Ką prisimenate iš filmo „Amžinai kartu“ filmavimo?

Mano didžiausias prisiminimas apie šį filmą yra dvi nuostabios moterys – režisierė Lina Lužytė ir aktorė, pagrindinio vaidmens atlikėja – Gabija Jaraminaitė. Pažintis su jomis tik dar kartą patvirtina mano įsitikinimą, kad šioje industrijoje yra be galo įdomių žmonių, o įdomūs žmonės man – energijos šaltinis. 

„Amžinai kartu“ klipas iš filmo gamybos proceso, jame daug kur matyti ir Jelena.

Kalbino Virginija Vareikytė