fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Ji“ – (ne)paprasta meilės istorija

Kadras iš filmo „Ji“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Ji“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Spike`as Jonze – vaizduotės nestokojantis režisierius. Naujausias jo darbas „Ji“ (Her, 2013) nukelia mus į netolimos ateities Los Andželą, nutapytą instagramiškomis, minkštomis pastelinėmis spalvomis. Filmo žiūrėjimas tikrai maloni patirtis. Turbūt ne vienas pastabės save mąstant, jog tokioje ateityje mielai pagyventų – viskas taip jauku, šilta, funkcionalu. Pagrindinis veikėjas išdidžiai nešioja senamadiškus ūsus, moksliukiškus akinius bei kelnes paaukštintu liemeniu. Atrodo, kuriamas ateities, itin besižavinčios praeitimi, paveikslas. Technologijos nebaugina – jos stilingos ir estetiškos. Jas galima net įsimylėti. Besiskiriančiam su žmona vienišiui Teodorui (Joaquin Phoenix) taip ir nutinka. Jis užmezga emocinį ryšį su konkrečiai jam pritaikyta operacine sistema, pavadinta Samantos vardu, ir kalbančia valiūkišku prikimusiu Scarlett Johansson balsu.

Dažnai šis filmas pristatomas kaip keista meilės istorija. Tačiau šiuo atveju stebina tik vienas dalykas – kaip lengva ja patikėti. Taip pat tokią ateitį visai nesudėtinga ir įsivaizduoti. Šiame filme bauginančiai taikliai užfiksuoti atsiriboję, palaimingai į save panirę žmonės. Tai tik šiek tiek sutirštinta dabarties versija. Kam neteko matyti prie stalo sėdinčios draugų kompanijos, bendraujančios ne vienas su kitu, bet nardančių virtualioje realybėje savo išmaniuosiuose telefonuose.

Intriguoja tai, jog Spike`as Jonze šiuo klausimu neužima jokios moralinės pozicijos. Ar gali operacinė sistema mylėti? Ar vystydami technologijas, neišvengiamai einame link to, jog žmogiškieji ryšiai silpnės? Dėl režisieriaus pasirinktos temos, šie ir panašūs klausimai žiūrovams kyla savaime. Tačiau paradoksalu – jie, ko gero, tik nukreipia dėmesį nuo svarbiausios filme nagrinėjamos temos – santykių, jų raidos, kaitos ir brandos klausimų. „Ji“ – nėra socialinė kritika. Tai, visų pirma, meilės istorija.

Kadras iš filmo „Ji“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Ji“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Joaquino Phoenixo vaidyba kaip visada žavi, tačiau jo įkūnijamas Teodoro charakteris nekelia beveik jokių teigiamų jausmų. Visų pirma, jis emociškai nesubrendęs (ir ne tik dėl to, kad, jei cituotume jo buvusią žmoną – įsimyli savo nešiojamąjį kompiuterį), ne itin tvirtas ir ne per labiausiai žinantis, ko nori iš gyvenimo ir santykių. Jis vengia pasirašyti skyrybų dokumentus, skendi melancholijoje ir gyvena buvusios meilės prisiminimais, kurių vaizdiniai primena muzikinius vaizdo klipus ir, nors labai estetiški, užima gerokai per daug filmo laiko. Jo profesija – romantiškų personalizuotų laiškų rašymas. Žiūrovui nuolat primenama, koks jautrus, pastabus ir puikus rašytojas yra Teodoras. Jis pats balsu skaito laiškus, taip pat jo mergina juos skaito, o galiausiai jie dar ir išleidžiami kaip atskira knyga.  Neišvengiamai kyla klausimas – jei jau Teodoras toks pastabus, jautrus ir subtilus, kodėl iširo jo santuoka? Pats Teodoras pripažįsta, jog sunkiu žmonai momentu nesugebėjo būti kartu su ja, palaikyti jos. Susidūręs su realiomis problemomis jis atsitraukė, atsiribojo nuo jų, o kartu ir nuo sau artimiausio žmogaus.

Kyla įtarimas, jog Teodoras įsimyli operacinę sistemą dėl tam tikro jos nebrandumo. Samanta žavi, trykštanti energija, entuziazmu atrasti pasaulį, augti ir pažinti save. Teodoras noriai dalyvauja šiame procese, kartu išgyvena ir mėgaujasi jos mažais ir dideliais atradimais. Bet, kai Samanta, ima ieškoti savo identiteto, atranda savus poreikius ir prioritetus (kurių sąrašo viršuje ne visada Teodoras), pradeda kilti įtampa ir problemos. Jei režisierius būtų norėjęs rasti Samantos atitikmenį žmonių, o ne kompiuterių pasaulyje, jam būtų tekę Teodorą suporuoti su paaugle. Ir tai šiek tiek verčia suraukti antakius. Tačiau tuo pat metu tai padeda geriau atskleisti augimo, užmezgus žmogišką (ironiška, turint omenyje, jog Samanta – dirbtinis intelektas) ryšį, procesą. Teodoro ir Samantos pora išgyvena visus įprastoms poroms būdingus santykių etapus.

Samanta tampa savotišku veidrodžiu. Iš pradžių ji tėra Teodoro projekcija. Tačiau augdama ir virsdama kažkuo daugiau, ji padeda ir Teodorui ūgtelėti, bent jau filmo baigiamieji akordai suteikia tokią viltį. Teodoras pagaliau ima ieškoti tikro žmogiškojo ryšio. O tokį galima surasti tik nustojus žiūrėti į save ir pamačius kitą žmogų.

„Ji“ – melancholiškas, bet dažnai ir šmaikštus, net kiek ironiškas filmas. Galbūt ne visus įtikins ir sujaudins ši meilės istorija, tačiau filmo žiūrėjimas bent jau bus neabejotinai maloni vizualinė patirtis.

Filmo anonsas:

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.