Kino pasaulyje zombiai dažniausiai yra greiti, agresyvūs ir kelia chaosą – ar bent jau taip mus išmokė žanrinis kinas. Tačiau norvegų režisierė Thea Hvistendahl savo naujame filme „Nesiilsėkite ramybėje“ perrašo šias taisykles, o jos netradicinis požiūris pelnė ne tik kritikų, bet ir siaubo kino meistrų, tokių kaip Jonas Trukanas, pripažinimą.
Jonas Trukanas, siaubo kino entuziastų Lietuvoje gerai žinomas kaip pirmojo lietuviško slasher žanro filmo „Rūpintojėlis“ režisierius, vadina šį filmą „nepaprastu zombių tropo perdirbiniu“. Jo žodžiais tariant, „Nesiilsėkite ramybėje“ yra ne tik išskirtinis zombių žanro filmas, bet ir jaudinanti drama apie tai, kaip mes susitaikome su mirtimi.
Jono Trukano įžvalgos apie filmą:
Trukanas pripažįsta, kad „Nesiilsėkite ramybėje“ privers zombių žanro gerbėjus pažvelgti į šiuos ikoninius padarus visiškai kitaip:
„Kas iš tiesų, bet taip visiškai rimtai, nutiktų, jei mirusieji staiga pradėtų prisikelti? Kaip į tai reaguotų sveikatos apsaugos sistema? Kaip su tuo susitaikytų žmonės, kurie jau išlydėjo savo artimuosius į paskutinę kelionę? Ypač jei prisikėlusieji būtų… na, zombiai? Nelabai kalbūs, galbūt net neprisimenantys savo ankstesnio gyvenimo.“
Zombių filmai dažniausiai vaizduoja greitus, agresyvius padarus, kurie trokšta kraujo ir sudrasko bet ką, kas pasitaiko jų kelyje. Jonas pažymi, kad „Nesiilsėkite ramybėje“ sugriauna šį stereotipą:
„Zombių filmų gerbėjams tai gali atrodyti savaime suprantamas scenarijus, tačiau verta paminėti, jog filmų apie zombių „kasdienybę“ nėra daug. Būtent tokį, „buitišką“ gerąja prasme požiūrį siūlo norvegų režisierės Thea Hvistendahl filmas „Nesiilsėkite ramybėje“. Ir tai tikrai nėra tradicinis siaubo filmas – veikiau puiki drama, įkvėpta žanrinio kino estetikos.“
Filmo tempas – dar vienas netikėtas sprendimas. Skirtingai nei tradiciniai zombių filmai, kuriuose viskas vyksta chaotiškai ir greitai, šiame filme veiksmas vystosi lėtai, tarsi leistų žiūrovui pasinerti į atmosferą:
„Įprasta zombių filmų tropa – tai greiti, agresyvūs padarai, norintys sudraskyti ir suėsti mūsų smegenis. Dažniausiai nei veikėjai, nei žiūrovai neturi galimybės sustabdyti šio visą užvaldančio marmalo. Tačiau „Nesiilsėkite ramybėje“ zombiai yra lėti. Juda jie lėtai, net neaišku, ar yra kažkuo agresyvūs. Ir siaubas čia veikia lėtai, pamažu įsismelkdamas į kaulus, lygiai taip pat lėtai, kaip juda ir patys zombiai. Šis pasirinkimas pasirodo itin efektyvus.“
Visgi filmo esmė – ne zombiai, o emocijos, kurias jie simbolizuoja. Pasak Trukano, būtent tai paverčia šį filmą ypatingu:
„Vis dėlto labiausiai žavi tai, kad režisierė pasitelkia zombius kaip simbolinę priemonę, norėdama papasakoti istoriją apie susitaikymą su mirtimi ir mokėjimą atsisveikinti. Nors tai ir yra vienas liūdnesnių mano matytų filmų apie zombius, tačiau būtent tai ir yra didžiausias šio filmo pliusas.“
Kodėl „Nesiilsėkite ramybėje“ yra ypatingas?
Filmas pasakoja apie keistą ir nepaaiškinamą reiškinį Oslo mieste – staiga mirusieji grįžta į gyvenimą. Bet jų sugrįžimas nesukelia chaoso – priešingai, jis verčia gyvuosius permąstyti santykį su netektimi. Prisikėlusieji yra lėti, melancholiški ir kelia ne fizinį, o emocinį iššūkį.
Režisierė Thea Hvistendahl, kurdama šį filmą, pasitelkė subtilią žanrinio kino estetiką, tad ne be reikalo šis filmas „Amanda“ apdovanojimuose laimėjo nominacijas už geriausią garso takelį, grimą, operatoriaus darbą bei dailę.
Kodėl turėtumėte jį pamatyti?
Jei esate pavargę nuo tipinių zombių filmų, „Nesiilsėkite ramybėje“ – tai, ko ieškote. Tai filmas, kuris užduoda klausimus, priverčia susimąstyti ir palieka emocinį pėdsaką.
Filmas jau rodomas Lietuvos kino teatruose originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Nepraleiskite šios galimybės išvysti kūrinį, kuris gali pakeisti jūsų požiūrį į zombius – ir galbūt į patį siaubo žanrą.