fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Kino pavasaris, Repertuaro filmai

Juodai balti „Idos“ stebuklai

Kadras iš filmo „Ida“ „Skalvijos“ kino centro archyvas
Kadras iš filmo „Ida“
„Skalvijos“ kino centro archyvas

Kiekvienas sustabdytas šio filmo kadras galėtų virsti kvapą gniaužiančia nespalvota fotografija. Pasakojančia, intriguojančia, liudijančia apie praėjusį laikotarpį, jame gyvenusius žmones. Į septinto dešimtmečio Lenkiją nukelianti Pawelo Pawlikowskio „Ida“ (2013) – tai iš juodos, baltos ir gausios pilkų atspalvių paletės nutapyti dviejų skirtingų asmenybių portretai. Viena – jauna, nepatyrusi, vienuolyne užaugusi mergina. Kita, ko gero, – per daug visko mačiusi, pati ne vieną žmogų myriop pasiuntusi stalinistinės Lenkijos prokurorė.

Pawlikowskis demonstruoja neįtikėtiną medžiagos suvaldymą – pasakojime, paliečiančiame sudėtingas genocido, išdavystės, moralinių pasirinkimų ir tikėjimo temas, pavyksta išvengti stereotipų, perdėtos melodramos ir patoso. Kalbama tiesiai ir natūraliai. „Idoje“ netikėtai susilieja, atrodo, iš principo nederantys dalykai – griežtas formalizmas, preciziška, nuo bet kokių nereikalingų detalių apvalyta kadrų kompozicija, pasakojimo fragmentiškumas ir subtilus, jautrumą bei empatiją sukelinatis žvilgsnis į asmeninius ir visuomenės skaudulius. „Ida“ nesmerkia ir neteisina – ji tiesiog pasakoja istoriją.

„Jos vardas Vanda Gruz. Ji tavo teta.“ Šie žodžiai pakeičia novicės Anos (Agata Trzebuchowska) gyvenimą. Prieš duodama įžadus jauna mergina turi susitikti su vienintele gyva savo giminaite, apie kurios egzistavimą ji nė nenutuokė. Netrukus Ana sužinos dar vieną vardą – Ida. Ida Lebenstein. Žydė. Tai – jos tėvų jai duotas vardas. Tačiau, kuris iš jų yra tas tikrasis, mergina dar turės pati sau atsakyti.

Kadras iš filmo „Ida“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Ida“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nepriekaištingai Agatos Kuleszos įkūnyta Vanda – tarytum antitezė tyliai, šilto, gyvo žvilgsnio merginai. Tačiau iš karto galima pajusti, jog už iš pažiūros tvirtos, net kiek agresyvios moters pozos slypi giliai sužeista, suskilusi asmenybė. Vanda turi stiprų polinkį į savidestrukciją. Ji nepaliaujamai rūko, geria, leidžiasi į vienos nakties nuotykius. Panieka ir cinizmas sau ir pasauliui – jai it nuskausminamieji.

Ką tik susitikusios teta ir dukterėčia leidžiasi į kelionę, besitikėdamos rasti Idos tėvų, kuriuos, kaip spėjama, nužudė karo metu juos slėpęs ūkininkas, kapavietę. Jos keliauja drauge, tačiau jų vidinė kelionė – skirtinga. Vanda pasiryžta stoti į akistatą su savo praeitimi. Jai – tai grįžimas į baisiausią jos gyvenimo momentą. Sulig kiekvienu nuvažiuotu kilometru jos pasistatytos sienos ima trupėti ir pamažu griūti. Išgyvenimui būtinas nujautrėjimas nyksta, į paviršių iškyla užslopinta kaltė. Praradimo skausmas tampa vis sunkiau pakeliamas.

Idos vidinė kelionė labiau susijusi su klausimu – kas ji tokia? Mergina atveria nepažintos savo istorijos knygą. Idą veda jos tikėjimas, tvirti moralės principai. Nors, kaip pati prisipažįsta, savo gyvenime dar nėra niekur buvusi, ji ne silpna pasimetusi mergaitė. Kelionės metu jos stiprybė vis labiau atsiskleidžia. Pamažu ji tampa ramsčiu palūžusiai savo tetai.

Kadras iš filmo „Ida“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Ida“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vandos kelionė baigiasi grąžinus dukterėčią į vienuolyną. O Idos – ne. Epizodas, kuriame matome Idos abejones beveik be žodžių perteikia merginoje atsiradusį gyvenimo geismą. Nevalingas juokas vienuolyno valgymo salėje, susimąsčius pinamas vainikas, turintis papuošti jos galvą įžadų dieną, kurstant anglis smalsiai stebimas kitos būsimos jaunos vienuolės kūnas, prasišviečiantis per šlapius naktinius marškinius, išduoda – Ida dar nėra pasirengusi išsižadėti ką tik atrasto pasaulio.

Įsispyrusi į Vandos aukštakulnius, pasipuošusi jos elegantiška juoda suknele mergina tartum „pasimatuoja“ naują identitetą, o gal tiesiog atiduoda duoklę savo tetos pasirinkimams. Per vieną dieną ji nugyvena tariamą gyvenimą, užversdama tik ką atvertą knygą.

„Ida“ tapo vienu sėkmingiausių pastarųjų metų Lenkų filmu. Pawlikowskio darbas gausiai apdovanotas Europos kino akademijos apdovanojimuose, įvertintas ne viename kino festivalyje bei laikomas rimtu pretendentu gauti „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje. Maža to, „Ida“ sulaukė ir ne visada arthausiniam Europos kinui palankios publikos simpatijų. Netikėta sėkmė aplankė net ir subtitrų ne itin mėgstančioje Amerikoje. Kuo gi taip žavi šis filmas?

ida
Kadras iš filmo „Ida”
Kino teatro „Pasaka” archyvas

Ko gero, viena iš priežasčių – aktuali filmo tema, papasakota per žmogišką istoriją. Vanda atstovauja kartai, tiesiogiai dalyvavusiai traumuojančiuose istorijos įvykiuose, ir neišvengiamai jų sužeistai. Tuo tarpu Ida reprezentuoja naująją kartą, patyrusiai šiuos įvykius netiesiogiai, per pasakojimus, tačiau privalančiai suvokti ir rasti būdą įtraukti šią patirtį į savo asmenybę.

Taipogi žavi tai, kaip istorija buvo perteikta – forma šiame filme tokia pat svarbi kaip ir turinys. Šiuo atveju neįmanoma pervertinti kinematografijos reikšmės. Stilizuota, sodri „Idos“ kinematografija – bendras Łukaszo Żalio ir Ryszardo Lenczewskio darbas. Lenczewskis, dirbęs su Pawlikowsiu ir ankstesniuose jo filmuose „Meilės vasara“ (2004) bei „Moteris iš penktojo rajono“ (2011), svajojo apie fotografo karjerą ir lig šiol naudojasi fotografijomis, kaip eskizais, kurdamas filmus. Jam tai komunikaciją palengvinanti priemonė ir įkvėpimo šaltinis. Kuriant „Idą“ jis sėmėsi idėjų iš Irvingo Penno, Cartier-Bressono darbų ir ypač Lenkų kilmės prancūzų fotografo Jeanloupo Sieffo melancholiškų peizažų. Tad nenuostabu, jog natūralios šviesios iliuzijos persmelkti „Idos“ kadrai primena savotiškus tableaux vivants, kuriuose personažai retkarčiais juda ir kalba.

Galiausiai, filmas turėtų būti artimas visiems, jaučiantiems nostalgiją senajam nespalvotam kinui. Visiems, kurie išėję iš mylimų režisierių retrospektyvų seansų atsidūsta – tokių filmų šiais laikais niekas nebekuria. Kartais sukuria. Ir jie virsta savotiškais meilės laiškais, skirtais praėjusioms epochoms. Pabūti su šiuo filmu – tai lyg atsiversti svetimą šeimos albumą, leistis į kelionę laiku ir pabandyti įspėti nuotraukose užfiksuotų žmonių likimus.

Filmo anonsas:

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.